Angliškas žodis „jean“ (iš kurio ir kildinamas džinsų pavadinimas) taip pat buvo pradėtas vartoti XIX a. kaip nuoroda į tvirtą medvilninį audinį, iš kurio buvo siuvamos kelnės. Labai greitai jis buvo imtas tapatinti su drabužiu, kuriam buvo naudojama taip vadinama medžiaga. Pirmieji jos gamybos technologiją išbandė Prancūzijos Nimo miesto audėjai.

Ar žodis „denim“ yra anglų kalboje prigijusi prancūziškos tekstilės pavadinimo versija, ar tai tiesiog prancūziškas žodis, prestižo sumetimais panaudotas egzistuojančiam gaminiui įvardyti, diskutuojama iki šiol. Tačiau iki XX a. su džinsų sąvoka buvo siejamos kuo įvairiausios neoficialiai aplinkai tinkamos medvilninės tamsiai mėlynos spalvos kelnės.

Didžiausio įvertinimo sulaukęs ir mūsų laikus pasiekęs džinsų modelis buvo patentuotas 1873-aisiais siuvėjo Jacobo Daviso ir San Fransiske veikusio audinių fabriko savininko Levi Strausso. Tai buvo kelnės, pasiūtos iš indigo dažais dažyto denimo audinio, kurių būtinais elementais tapo kišenės ir stambios varinės kniedės, patikimai sutvirtinančios darbui tinkamą aprangą. Pastarąsias ypač gyrė kasybos ir kitų sričių darbininkai, kuriems greitai atplyštančios kišenės keldavo tikrą galvos skausmą.

Pirmieji L. Strausso ir J. Daviso pasiūlyti džinsai buvo siuvami iš dviejų tipų medžiagos – rudos spalvos kiltinio audinio ir mėlyno denimo, tačiau tik pastarajam buvo lemta išpopuliarėti, ir taip nutiko dėl 1890-aisiais pristatyto „Levi‘s 501“ modelio.

Levi‘s 501

Per ateinantį dešimtmetį džinsų dizainas buvo kiek pakoreguotas. Realizuojant L. Strausso sumanymą, modelius papildė dvigubos oranžinės spalvos siūlės, ne tik teikusios drabužiui dar daugiau patvarumo, bet ir užtikrinusios „Levi‘s“ prekės ženklo išskirtinumą. Kilpos diržui įverti atsirado tik 1922-aisiais, o 1954-aisiais siuvant kai kuriuos modelius vietoj sagų buvo naudojami užtrauktukai.

1890-aisiais L. Strausso ir J. Daviso patentas nustojo galioti ir nuo tada kiti gamintojai galėjo laisvai kopijuoti džinsų stilių. Taigi, rinkoje pasirodė keletas naujų dalyvių – „OshKosh B‘Gosh“ 1895-aisiais, „Blue Bell“ (vėliau tapusi „Wrangler“) 1904-aisiais ir, pagaliau, „Lee Mercantile“ 1911-aisiais. Per Pirmąjį pasaulinį karą „Lee“ tiekiami kombinezonai („Union-All“) tapo kone standartine darbininkų apranga.

Trečiajame ir ketvirtajame praeito amžiaus dešimtmečiais dėl Holivudo įtakos mėlyni džinsai įgijo sąsajų su romantikos dvasia, nes juos dėvėjo populiarūs to meto aktoriai, kaip antai Johnas Wayne‘as ir Gary Cooperis, įkūniję ne vieną patrauklios išvaizdos, kaubojų primenantį personažą.

Filmuose demonstruojamą naują įvaizdį netruko perimti ir plačioji visuomenė. Džinsai jai imponavo kaip laisvalaikio drabužis, puikiai tinkantis savaitgaliams ir atostogoms. Nuotraukos, kurioms mūvėdamos džinsus pozavo tokios žvaigždės kaip Ginger Rogers ir Carole Lombard, padėjo moterims patikėti, kad toks įvaizdis tinka ir joms.

Ketvirtajame praeito amžiaus dešimtmetyje žalią šviesą šiam drabužiui įžiebė ir žurnalas „Vogue“, pavadindamas jį vesterno stiliaus elegancija. Apie aukštą džinsinio audinio įvertinimą byloja ir tas faktas, kad 1942-aisiais amerikiečių dizainerė Claire McCardell sugebėjo parduoti daugiau nei 75 tūkst. vienetų iš denimo pasiūtų suknelių.

Marlonas Brando

Nors gal atrodo keista, bet tiktai dar vėliau, šeštajame praeito amžiaus dešimtmetyje, džinsai buvo pradėti laikyti neatsiejamu prieš nusistovėjusią tvarką maištaujančio jaunimo atributu. Aktorių Marlono Brando ir Jameso Deano dėka išpopuliarėjo ypač žavingo ir seksualaus, be to, būtinai džinsuoto jaunuolio prototipas.

Kadangi džinsus mėgo rokenrolo žvaigždės, drabužis tapo neatsiejama „kieto bičo“ įvaizdžio dalimi. Septintajame dešimtmetyje džinsus masiškai dėvėjo hipiai ir neapykantą karui demonstruojantys protestuotojai.

Pirmaisiais aštuntojo dešimtmečio metais džinsai tapo darbininkų klasės palaikymą reiškiančiu simboliu, o feministės ir moterų išsilaisvinimo judėjimo aktyvistės mėlynus džinsus pasirinko kaip būdą pademonstruoti savo požiūrį į lyčių lygybę. Trumpai tariant, iki septintojo dešimtmečio džinsai visiškai įsitvirtino kaip kontrkultūros simbolis. Matyt, dėl šios priežasties jie buvo uždrausti kai kuriose mokyklose, tačiau taip jų statusas tik dar labiau įsišaknijo ir nenumaldomai masino.

Aštuntojo ir devintojo dešimtmečių sandūroje džinsiniu audiniu ėmė domėtis ir aukštosios mados kūrėjai. Tik, pavyzdžiui, „Fiorucci“ pristatyti „Buffalo 70“ modelio džinsai buvo ypač priglundantys, tamsūs, brangūs ir sunkiai įsigyjami, kitaip sakant, nė kiek nepanašūs į jaunimo mėgstamus išblukusius į apačią platėjančius modelius, tačiau, aišku, tapo tikru hitu tarp Niujorko naktiniame klube „Studio 54“ besibūriuojančio elito.

1976-aisiais Calvinas Kleinas nutarė parodyti, kaip mėlyni džinsai gali atrodyti ant podiumo. Jis buvo pirmasis dizaineris, ryžęsis tai padaryti. Gloria Vanderbilt savo kurtus džinsus pristatė 1979-aisiais.

Dizainerių modeliuojami džinsai ne tik pasiteisino kaip komercinis sprendimas, bet ir prisidėjo prie geidulingo įvaizdžio populiarinimo. Bendras aktorės Brooke Shields ir mados namų „Calvin Klein“ darbas bei pikantiški supermodelio Claudios Schiffer atvaizdai „Guess“ reklamai devintajame praeito amžiaus dešimtmetyje įrodė, kad mėlyni džinsai gali suteikti ir gundančio žavesio.

Brooke Shields, Richard Avedon nuotr.

Iki paskutinio praeito amžiaus dešimtmečio prie džinsų gamybos rinkos prisijungė ir tokie mados namai kaip „Versace“, „Dolce & Gabbana“ bei „Dior“.

Bėgant metams konkretaus tipo ir stiliaus džinsai tapo skiriamuoju įvairių visuomenės grupių ženklu. Paskutinio praeito amžiaus dešimtmečio pradžioje atsiradusiam hip hopo stiliui būdingi ypač laisvi, apkabę modeliai. Intelektualai ir hipsteriai renkasi tamsius denimus, taip demonstruodami norą grįžti prie stiliaus ištakų. Popscenos žvaigždės pirmenybę teikia ties raukšlėmis išblukintiems „Diesel“ modeliams. Stiliaus žinovams save priskiriantys individai nepagaili pinigų ir vintažiniams „Levi‘s“ egzemplioriams bei rankomis dažytiems japoniškiems gaminiams.

Kone visi šiandieniniai prabangos prekių ženklų atstovai ir aukštosios mados dizaineriai yra pristatę autorinių džinsų modelių. Dabar siūlomų džinsų kainos gali skirtis drastiškai. Tas pats pasakytina ir apie pačius modelius. Parduotuvėse nesunku rasti ir plačių, ir prigludusių džinsų. Vieni gali būti paaukštintu, o kiti – pažemintu juosmeniu. Spalvų spektras – taip pat sunkiai aprėpiamas.

„Esu dažnai sakęs, kaip norėčiau, kad man priklausytų mėlynų džinsų autorystė. Jie pasižymi ekspresija, lakoniškumu, seksualiniu patrauklumu ir paprastumu – viskuo, ką stengiuosi išreikšti kuriamais drabužiais“, – žurnalui „New York“ sakė Yvesas Saint Laurentas 1983 metų lapkritį.

Gigi Hadid
Foto: Vida Press