Beveik visą XX amžių pagrindiniai mados diktuotojai buvo dizaineriai, kurie reaguodavo į pokyčius visuomenėje. Po Antrojo pasaulinio karo Christianas Dioras suprato, kad reikia kažkuo pakeisti nuobodžius moterų kostiumus, ir įkvėptas Nuostabiosios epochos 1947 metais sugalvojo savo garsųjį siluetą „new look“.
Praėjusio amžiaus septintą dešimtmetį mada, sureagavusi į demografinį sprogimą, padarė staigų posūkį nuo „new look“ ir rimtų suknelių mini ilgio, ryškių spalvų ir geometrinių raštų link.
Baigiantis dešimtam dešimtmečiui, kai mada tapo gigantiška industrija, pasidarė aišku, kad prekės ženklams reikalingi specialūs analitikai, kurie nuspėtų, ar kitą sezoną klientai norės nešioti gėlėtas kelnes, ar ne. Drabužius siuvančios įmonės pradėjo naudotis prognozes teikiančių agentūrų paslaugomis, iš kurių dalis analizuoja tik madą. Dabar tendencijas diktuoja „Trend Union“, WGSN ir „LS:N Global“. Jų užduotis – rinkti informaciją (pradedant tuo, ką vilki didelių miestų gyventojai, baigiant būsimomis parodomis muziejuose) ir ja remiantis teikti prognozes apie mados ateitį: spalvas, audinius, siluetus ir stilius, kurie bus aktualūs po kelerių metų.
Šiuo metu beveik visi prekės ženklai naudojasi specialiais mados tendencijų katalogais (angl. trend boutique) artimiausiems metams ar net penkeriems metams. Tokių agentūrų rekomendacijos gali būti konkrečios (pvz., kokio nors konkretaus stiliaus atgimimas) arba bendresnio pobūdžio (praeities nostalgija vis nestabilesnės atmosferos pasaulyje fone). Taigi garsiausio Vakaruose rusų gatvės stiliaus dizainerio Gošos Rubčinskio sėkmė (jis sudarė sandorį su „Comme des Garçons“, kuria kolekcijas kartu su „Burberry“) – toli gražu ne atsitiktinis pataikymas į laiko dvasią.
