Išties, minimalizmas nėra kažko trūkumas, kažko neturėjimas ar nepatogus gyvenimas. Minimalizmas yra sugebėjimas padaryti vietos tam, kas svarbiausia. Todėl šiandien, kai visi esame priversti sėdėti namuose, yra puikus metas apgalvoti, ko mums reikia iš tiesų, o ko galėtume atsisakyti.
Pirmiausia minimalizmas – tai laisvė nuo noro turėti
Šiandien visi apkvaitę nuo minties turėti savo: savo automobilį, savo būstą, savo verslą... Tačiau tikriausiai mažai, kas kalba, jog net ir gavus tuos dalykus, apie kuriuos svajojai, tavo norai, deja, nesumažėja.
O taip yra todėl, jog mes nuolat matome naujas reklamas, naujus pasiūlymus, kaip gyventi geriau. Štai, žiūrėk, rinkoje jau pasirodė naujausias tavo telefono modelis, tavo mėgstamas dizaineris pristatė naują rankinių kolekciją, o tavo draugai jau spėjo nusipirkti vasarnamį prie ežero. Ir nors tavo telefonas vis dar veikia puikiai, tavo spinta jau lūžta nuo rankinių, o tavo tėvų sodyba yra visiškas rojaus kampelis, deja, tau atrodo, jog vis dar kažko trūksta.
Minimalizmas būtent iš to ir išlaisvina. Minimalistinė proto būsena suvokia, jog tu niekada neturėsi visų naujų daiktų pasaulyje, nenusipirksi visų gražiausių namų ir naujausių automobilių ir taip pat supranti, jog tam, kad gyventum laimingą gyvenimą tau šių dalykų net ir nereikia.
Antra, tai laiko sau dovanojimas
Vertinu ir puoselėju minimalizmą savo gyvenime, nes man tai tam tikra atsvara, kuri suteikia balanso. Veikloje ir darbuose esu maksimalistė, o kasdienybėje renkuosi minimalizmą, nes tai man padovanoja laiko sau, šeimai, draugams ir gamtai.
Pasirinkusi minimalistinę spintą aš visada žinau, ką apsirengti, man nekyla toks klausimas ryte, nes viskas yra labai aišku, labai paprasta ir kartu niekada neišeina iš mados. Tai man sutaupo laiko. Pati puikiai žinau, kaip atrodo dviejų ar keturių durų spintos, kaip atrodo tie daiktai, kurių popierinės etiketės vis dar kabo ant jų, esu mačiusi ir visą rankinių skyrių, kuris kiekvieną dieną į tave žiūri su priekaištu, nes privalai pasirinkti vis naują rankinę, derinti ją prie savo vis naujos aprangos. Tad jei nesi ta viena iš tūkstančio, kuri dievina valandų valandas praleisti prie veidrodžio, tai bus tik laiko gaišimas.
Pasirinkau gyvenimą senamiesčio bute, o ne dideliam užmiesčio name, nes mėgstu, kai kavinė man ranka pasiekiama, patinka visur vaikščioti pėsčiomis ir kai į susitikimą galiu nueiti per 2 minutes. Nesu iš tų, kurios mėgsta nuolat suktis namuose ir palaikyti idealią tvarką, todėl toks būstas atspindi mane ir vėl gi – dovanoja man laiko.
Galiausiai, tai nusiteikimas, kad tu esi pakankamas
Šiais Instagramo laikais, kai esame priversti (o gal bandome?) lygintis su kitais, gali atrodyti, jog tau vis kažko trūksta. Tavo kolegė jau įsirenginėja tobulą būstą, tavo tetos dukra štai puikiai ruošia maistą, vis kelia ir kelia naujas nuotraukas su sveikais pusryčiais, maistingais pietumis ir įspūdingomis vakarienėmis prie tobulai padengto stalo su tobulais indais, o tu jau trečias mėnuo nesugebi nusipirkti naujų puodelių. Ką jau kalbėti apie tą Instagramo žvaigždę, kurią seka visi, kuri per dieną padaro šimtą pritūpimų, o jos presas atrodo, kaip iš „Sports Illustrated“ žurnalo viršelio...
Viskas tiesiog rėkte rėkia – o ką darai tu? Minimalistai puikiai supranta, jog tai dažnai tik fasadas, o jei ir ne – kodėl tau tai turėtų rūpėti? Juk vienintelis žmogus, su kuriuo turėtum lygintis esi tu pats!