– Negaliu nepastebėti, kad kitų festivalio dalyvių kontekste jūsų kuriama mada yra „down to earth“ ir, iš pirmo žvilgsnio, lengviausiai prisijaukinama paprastiems vartotojams. Ar šokiruoti – ne jūsų stiliuje?
– Manau, jog didžiausias menas madoje yra sukurti įdomų, bet dėvimą ir ilgaamžį drabužį. Kaip dizainerė, esu labiau linkusi kreipti dėmesį į drabužio detales, konstrukciją ir galimybes dekonstruoti. Manau tam, jog rūbas paliktų įspūdį, jis neturi būti perkrautas, kupinas nereikalingų detalių.
Taip pat nežinau, kas šiuolaikinėje madoje gali šokiruoti. Rickas Owensas yra paleidęs modelius žengti podiumu apnuogintais lytiniais organais, tą patį yra daręs Hussein Chalayan prieš keletą dešimtmečių. Manau, kad mada nėra tarpsnyje, kuomet turėtų šokiruoti. Ji pamažu ir vėl persiorientuoja į stebėtojo intelektualinį ugdymą. Leidžia jam sau užduoti klausimą, ar jo vertybės sutampa su dizainerio vertybėmis, ar daiktai yra gaminami etiškai, kokia yra rūbo potekstė, kas įkvėpė gaminį. Klasikinis švarkas su atidžiai parinktomis detalėmis gali pasakyti daugiau apie dizainerį inspiravusius momentus, negu daugybė puošybinių elementų.
Manau, reikia suprasti, jog drabužis gali turėti intelektualinę vertę, tereikia pakviesti vartotoją su juo susipažinti. O norintiems būti šokiruotiems, kviečiu pasižiūrėti John Waters filmą „Pink Flamingos“.
– Kaip gimsta idėjos drabužių modeliams?
– Dabartinė kolekcija bus švelni. Matyt, toks mano kūrybos braižas ir pabėgti nuo jo nepavyksta. Mano nuomone, svarbu šnekėti apie jautrias temas, asmens vidinį pasaulį – tai svarbiausia kiekvienam mūsų, tiesiog patys susiprantame skirtinguose savojo gyvenimo etapuose.
Idėjos gimsta, kai nekuriu. Dažniausiai jos ateina, kai kažkur skubu ir nemąstau apie kūrybą – regis, tokiu metu modeliai patys atplaukia pas mane. Aš nuolat ieškau vizualiai tenkinančių dalykų, tad negaliu neigti, jog mano vaizduotė yra išvien stimuliuojama ir todėl idėjos kyla, kai nesistengiu jų sugalvoti. Kilusias mintis užsirašau ir pradedu ieškoti būdų joms įgyvendinti.
– Ar esate iš tų kūrėjų, kurios negaišta laiko apsipirkinėjimams greitosios mados parduotuvėse – nuo galvos iki kojų mieliau vilki savo prekės ženklą?
– Aš stengiuosi pirkti arba kitų dizainerių drabužius, arba vintažą. Labai vertinu dizainerių gaminius ir matau juos kaip investiciją. Manau, kad geriau nusipirkti vienus Margielos batus ir juos avėti daugybę sezonų, nes jie bus taip sukurti, jog niekuomet neišeis iš mados, negu kas sezoną pirkti naują avalynę, kurios vėliau neturi kur dėti. Stengiuosi vengti greitosios mados parduotuvių ir man tai puikiai sekasi. Nematau reikalo investuoti laiko ar pinigų į drabužius, kurie pagaminti nekokybiškai ir juos gaminusiam asmeniui tikriausiai niekas nemokėjo.
– Kaip vertinate šiandienę mados padėtį Lietuvoje? Ar kūrėjai tampa vis labiau matomi, vertinami, ar vis dar turi juodai dirbti dėl pripažinimo?
– Manau, kad Lietuvoje dar vis kiek lengviau gaminti marškinėlius ir vakarines sukneles, bet vartotojas pamažu kinta, tad ir įdomesni darbai ilgainiui ras savo vietą.
– Kokių ambicijų turite – kurti Lietuvos ribose ar puošti užsieniečius? Dabar tarsi madinga sakyti, kad didysis tikslas – užsienio rinka.
– Lietuvos rinka tekstilės gaminių prekybos atžvilgiu yra maža, o taip pat ir vartotojo perkamoji galia nėra didelė, tad siekis prekiauti užsienyje nėra ambicija ar mada, o natūrali verslo augimo dalis.
– Kaip manote, ar iš drabužių kūrimo Lietuvoje apskritai įmanoma išgyventi?
– Manau, kad įmanoma ir yra puikių tai įrodančių prekės ženklų.
– Papasakokite, kokie keliai jus vedė link drabužių kūrimo ir kas, jūsų nuomone, gali drąsiai vadinti save dizaineriu?
– Kiek pamenu, nuo vaikystės man buvo labai svarbu, kaip aš būsiu pasipuošus. Ne todėl, kad norėjau pasirodyti prieš kitus vaikus, bet man nuoširdžiai buvo malonu turėti gražius daiktus. Būnant mokykloje, rinkdavau dienpinigius, gautus iš mamos, ir tada su klasės draugėmis iš Vilniaus užmiesčio važiuodavome apsipirkti „į miestą“. Nusipirkti naują daiktą tuo metu būdavo svarbiau negu pavalgyti mokykloje.
Dizainą studijuoti galutinai nusprendžiau pamačiusi „L’amour Fou“ – filmą apie Yves Saint Laurent, kuris iki šiol yra vienas mėgstamiausių.
Nenupasakosiu, iš kur atsirado tokia meilė drabužiams, matyt, gimiau su ja. Visa mano šeima turi polinkį į kūrybinę saviraišką – močiutė, kuri yra medikė, nuolat tapo, mama su patėviu užsiima fotografija ir grafika, turi estetinį pajutimą.
Dizaineriais galime vadintis visi – tereikia kurti ir stengtis kurti gerai. Visai kita tema būtų apie tai, ką galime vadinti geru ir reikalingu dizainu. Turint tiek daug įvairių dizaino sprendimų, natūraliai dalis jų turi atkristi.
– Viename interviu esate minėjusi, kad norėtumėte dirbti su Rafu Simonsu. Ar visų kitų pasaulinio masto dizainerių kontekste jis yra jūsų autoritetas?
– Visų dizainerių autoritetai man yra Martinas Margiela ir Yves'as Saint Laurent'as. Manau, jog jie abu yra genialūs ir be galo vertinu jų kūrybinį indėlį. Be jų neturėtumėme Rafo Simonso, Vetements, Jacquemus. Margiela yra vienas geriausių konceptualaus, bet dėvimo dizaino pavyzdžių. O Yves yra pamirštasis inovatorius – užtenka peržiūrėti jo kolekcijų modelius ir supranti, jog naujai atrodanti idėja jo jau buvo sukurta prieš dešimtis metų.
Raf yra puikus pavyzdys, kaip galima kurti kasdienybėje pritaikomą daiktą, kuris bus madingas daugybę sezonų ir kurio norės skirtingos vartotojų grupės. Manau, jog Rafas yra ne tik puikus kūrėjas, bet ir verslininkas ir iš jo galima labai daug pasimokyti.
– Ko tikitės iš šiųmetės „Mados infekcijos“ profesine prasme?
– Šiai „Mados infekcijai“ esu dėkinga, nes ji taps mano pirmąja stotele su šia kolekcija. Jeigu nebūčiau nusprendusi dalyvauti, tikriausiai būčiau dirbusi ties šiais modeliais ilgiau ir tos kolekcijos niekada nepabaigusi.
