– „Mados infekcijoje“ naujoku jūsų nebepavadinsi ir, nors dalyvaujate nauju sąstatu, vis dar gvildenate vyriškos mados temą. Kuo ši kolekcija skirsis nuo pristatytos 2016 metais?

– Sąstatas keičiasi tik iš dalies – kartu su Neringa Martinėnaite, su kuria dalyvavome festivalyje 2016-aisiais, išplėtojome kūrybinį ženklą #F6, prie kurio prisijungė dar 4 kūrybingi kūrėjai.

2016-ųjų kolekcija gavosi iš dalies netyčia. Tais metais baiginėjau studijas ir „Mados infekcijai“ kurtos kolekcijos pagrindu tapo mano diplominis darbas. Jei atvirai, tuomet, po ketverių metų studijų stengiausi suvokti, kas yra mados dizainas, kiek tai siejasi su mano asmeniniais tikslais, o kiek su mados industrijai keliamais reikalavimais, nes pasisakau prieš vartojimą. Tad pasirinkau atitinkamą temą – nagrinėjau biologinį virusą, prilyginau jį greitajai madai ir padariau labai ironišką kolekciją su visiems aiškiai atpažįstamais ir nešiojamais siluetais, kurie atspindi susiformavusius laikino, turinčio ribotą galiojimo laiką, drabužio vartojimo įpročius

Kolekcija pelnė Jaunojo dizainerio prizą, laimėjom „Injekciją“ ir prasidėjo pasiruošimas „Mados infekcijai“ – tuomet tai atrodė neįtikėtas žingsnis, juk būdamas studentas pats ten eidavau žiūrėti kitų kūrybos! Kolekcija pasiteisino, beveik visą ją visą pardaviau, o jos dalis išvažiavo į „Euroviziją“ – Donatas Montvydas su vienu iš kurtų drabužių pasirodė prieš visą Europą.

Tuomet stojo mano kaip mados dizainerio pertrauka, kai aš, dirbdamas stilistu, nuolat gvildenau kūrybines idėjas, tačiau jų neviešinau. Galvojau, ką daryti toliau – ar tikrai noriu būti dar vienu fainu, estetišku mados prekės ženklu ir kurti tai, kas galbūt nebus perkama, bet turės kitokią išliekamąją vertę? Galiausiai nutariau, jog kūryba, visų pirma, man pačiam turi būti maloni, ji neturi manęs spausti ar įpareigoti. Aš turiu kurti tiek, kiek galiu sukurti – tai turi būti išieškota, o ne tiesiog padaryta ir išleista.

Dizainerio Manto Bartkaus kolekcijos įvaizdinės nuotraukos

Nutariau pradėti nuo savęs ir daryti bei kalbėti apie tai, kas man aktualu. Nors beveik visus studijų metus kūriau moterims, vyriškumo tema man artima, o be to, vyrai madoje vis tiek dar vis lieka kažkur šalia – jiems kuriama mažiau, nors tyrimai rodo, kad jie pinigų drabužiams išleidžia daugiau. Net mano aplinkoje sutinkami vyrai Lietuvoje, gaunantys didesnes nei vidutines pajamas, kokybiškų daiktų dairosi užsienyje, nes, pavyzdžiui, tokių tikros vyriškos mados dizainerių kaip Giedrius Paulauskas Lietuvoje per mažai.

Nuo vaikystės mąstydavau apie klausimą „koks vyras aš turiu būti visuomenėje?“, „koks jis turi būti?“ Visgi anuomet vyras turėjo būti labai vyriškas, jis buvo siejamas su profesija, išore ar socialiniu statusu. Ši kolekcija yra dedikuota mano seneliui – jis buvo pagrindinė vyriška figūra mano vaikystėje, augau be tėčio. Būtent jis ir buvo tos sistemos konstrukto atspindys – ilgametis jūrininkas. Šios profesijos atstovai Sovietų sąjungoje gyveno labai gerai ir galėdavo sau daug ką leisti. Jis buvo tikras vyras – toks, kokio reikalavo sistema. Jis turėjo šeimą, pinigų, gražiai aprengtą šeimą,bei visus anuomet geidžiamus „deficitinius“ interjero elementus.

Pradėjau knaisiotis po šią temą, gilinausi į sociologinius tyrimus, peržiūrėjau galybę vizualų ir filmų. Supratau, kad ta sistema, ta propaganda – plakatai darbovietėse, viešose įstaigose kad tu turi būti vyriškas, pasitempęs, turi sportuoti – kūrė tokius vyrus, kokie reikalingi sistemai. Viskas buvo tikslu ir aišku – tau tiesiog reikėjo su viskuo sutikti ir tai vykdyti. Tad šios kolekcijos pagrindinį personažą būtų galima pavadinti nuvainikuotu sovietiniu superherojumi. Kitas svarbus kolekcijos žodis yra „nostalgija“ – tam tikros amžiaus grupės vyrų dalis, ypatingai tie, kurie atstovavo darbininkų klasę, vis dar ilgisi tų laikų. Nes buvo lengva – jei norėjai normaliai gyventi, tu labai aiškiai žinojai, ką tau reikia daryti: baigei mokyklą, baigei profkę ar technikumą, sukūrei šeimą, gavai butą, vaikštai į darbą, greičiausiai turi meilužę.

Pradedant kurti kolekciją, man reikėjo vizualaus „užsikabinimo“. To meto grafika, naudojami spalviniai koloritai propagandiniuose plakatuose, pakuočių dizaine bei kitur man pasirodė labai aktualūs šiandienai. Be viso to, aš prisiminiau persišką kilimą ant sienos kaip tos sistemos simbolį, kuris daugumai kelia asociacijas ne su turtinga šio regiono kultūra, o su individualumą, laisvą ir pasaulietišką požiūrį ribojančiu laikotarpiu.

Tad šis kilimas tapo savotiška interpretacija visam kolekcijos tęstinumui, persiškus tokių kilimų motyvus pakeičiau lietuvių liaudies juostų raštais. Juos modernizavau, pridėjau savo aspektų, simbolių. Pavyzdžiui, panaudojau sovietmečio kokybės ženklą, kuris, pasirodo, jaunesnei kartai primena mersedeso ženklą. Kilimą kompiuterio ekrane dėliojau keturis mėnesius – šitaip ir užsikūrė kolekcija.

Kita svarbi kolekcijos ašis ‒ išlaisvintas seksualumas, čia svarbus simbolis yra Emanuelės portretas. Anksti išmokęs skaityti, skaičiau viską iš eilės, būtent anuomet namie rastas E. Arsann erotinis romanas „Emanuelė Bankoke“ tapo mano kūrybos inspiracija. Tik vėliau paaugęs sužinojau, kad tai buvo prancūzų erotinės literatūros klasika, o man liko blankus prisiminimas apie tos knygos viršelį su moters portretu.

Šis portretas ‒ nežinomo lietuvių menininko darbas, sukurtas 1992-ųjų metų lietuviškajam knygos vertimui. Kurdamas šią kolekciją, ėmiau ieškoti to viršelio, nes tai buvo labai įtaigus vaizdinys – norėjau jį panaudoti. Šiandien man Emanuelė ‒ tai aliuzija į sovietinės cenzūros „išauklėto“ vyro slaptą fantaziją. Stebinančiai laisva, turinti įprastų prietarų nevaržomą požiūrį į intymų gyvenimą, savo prigimties ir seksualumo ieškanti moteris šioje kolekcijoje simbolizuoja ne tik asmenybės saviraišką, bet ir pasipriešinimą standartiniams socialiniams papročiams bei moralės normoms

– Savo kolekcijai, skirtai nagrinėti vyriškumo sampratą, „prikabinote“ labai simbolišką pavadinimą – „Gaidys“. Kodėl?

– Mąsčiau, koks žodis galėtų apibūdinti visą kontekstą. Ir supratau, kad Prancūzijos simbolis gaidys – Lietuvoje visiškai reputaciją praradęs paukštis. Man jis – labai lietuviškas, kontraversiškas simbolis. Jame telpa daugybė teigiamų ir neigiamų reikšmių: pasipūtęs, išsipustęs, savęs ieškantis peštukas... Taip pat drąsus, stiprus, savo prigimtį vertinantis lyderis. Juk Lietuvoje vienas vyras gali rinktis iš penkių moterų – namie tobulos išvaizdos moteris, darbe nuostabios kolegės, o jam dar sunku įtikti. Būtų galima surasti ir daugiau plačiai visuomenėje naudojamų „Gaidžio“ epitetų, kurie tikrai nekalba apie prieš tai mano išvardintas savybes. Nuo kalėjimo žargono, iki etiketes klijuojančių patyčių ar nevaldomo greičio kelyje.

Pamaniau, reikia tai keisti. Aš kalbu apie tikrą gaidį, kuris turi begales įvairiausių savybių – ir išorinių, ir vidinių. Rodysime skirtingų vyriškumų įvairovę, ieškosime skirtingų modelių, tarp jų – nebūtinai profesionalių, skirtingos išvaizdos, profesijos, pažiūrų ir pan. Kaip ir minėjau prieš tai, kiekvienam Gaidys kelia skirtingas asociacijas. Kas Jums yra Gaidys? Atsakius į šį klausimą, bus aišku, apie ką ši kolekcija kalbės išskirtinai Jums.

– Minite, kad savo kolekcija tikitės praplėsti „tikro vyro“ sampratą. Kokia ji yra pagal jus?

– Ši kolekcija kalba apie skirtingą vyriškumo sampratą, kai to neapibrėžia jėga, profesija, statusas ar padėtis hierarchijoje. Manau, vyras pirmiausia turi būti laimingas. Kiekvienas laimę suvokia skirtingai, o visos pareigos, pasirinkimai ateina patys savaime. Kai žmogus laimingas, jis daro neįtikėtinus dalykus.

Mantas Bartkus ir F6
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

– Akcentuojate, jog visuomenė vis dar nėra pilnai išsivadavusi iš stereotipų, koks turėtų būti, kaip turėtų atrodyti ir kuo turėtų gyventi vyras. Kaip manote, kodėl kartais laikomės įsikibę pašvinkusių pažiūrų?

– Mes esame jauna valstybė, normalu, jog iki pat dabar vis dar formuojasi atitinkami požiūriai į tapatybę, identitetą, laisvės suvokimą. Net ir kai kurie mano amžiaus žmonės naują kartą – savo vaikus, dar vis auklėja vadovaudamiesi stereotipais, nes buvo auginami panašiu principu. Manau, pažiūras formuoja aplinka, kuriai kartais esame linkę skirti per daug dėmesio.

– Užsiropšti ant mados pjedestalo ne taip jau lengva. Kartais atrodo, kad jaunieji kūrėjai lieka pamiršti ir užgožti, jų šlovė tampa vienadienė, nes didžioji Lietuvos dalis žino ir pripažįsta vos kelias žymesnes dizainerių pavardes. Ar nesvyra rankos?

– Žinoma, kad svyra, bet vis tiek turi bandyti, jei tikrai to nori – kad ir kaip bebūtų sudėtinga. Kita vertus, tapti žinomu Lietuvoje tikrai nėra sunku – pakanka įtikti didiesiems miestams, juk rinka yra tokia siaura, kad visi sukasi tarp tų pačių žmonių. Yra pavyzdžių, kurie stengiasi rodytis tiek daug, jog priverčia auditoriją jais patikėti. Yra begalės skirtingų kelių to pasiekti, reikia tik ieškoti.

Sudėtinga laviruoti tarp mados industrijos ir meno – arba tu kuri tam, kad parduotum, arba kuri vien tam, kad rodytum. O tada sulauki kritikos, kodėl tu nesi mados industrijos dalis. Reikėtų užsibrėžti tikslą kuriant kolekciją – kam ji skirta? Madoje daugiau ar mažiau viskas jau išrasta ir jei nori padaryti gerai, nebūtina sukurti kažką itin naujo ar nematyto, svarbu suvokti ir išnaudoti visa tai, kas jau yra sukurta, bei tinkamai perteikti savo perspektyvoje.

Dažnai girdžiu, o ir pats esu to dalis, jog dizaineriai nekuria dėl to, kad neturi pinigų. Tačiau galimybių kurti neturint mados namams reikiamo biudžeto tikrai yra. Pavyzdžiui, šią kolekciją iš dalies finansavo Kultūros taryba, Benedikto Gylio fondas, trikotažo gamintojai „Textilis“ bei „LPT“ , Šiaulių „Savitas Stilius“ ir t.t Viskas tikrai įmanoma, svarbu turėti koncepciją, argumentaciją – dėl ko tu tai darai ir apie ką visa tai?

Aš pats tikiuosi, kad ši kolekcija taps mano nauju startu, vėliau planuoju jos meninę instaliaciją Lietuvoje bei užsienyje. Mados infekcijos podiumas – generalinė repeticija prieš didesnius planus. Simboliškas kolekcijos preliudas jau įvyko Šiauliuose.

– Žmogus, neturintis nieko bendro su mada, galėtų pagalvoti – na, ir kiek gi čia užtruks pasiūti tą kolekciją? Užkulisiai nematomi ir apie juos dažniausiai niekas nekalba. Kiek iš tiesų jėgų ir laiko atima kolekcijos idėjos gryninimas ir realizavimas?

– Užkulisoai dažnai tikrai nematomi, todėl vienas iš mano tikslų – jog žmonės, kurie padeda man įgyvendinti šį meninį ciklą, būtų matomi. Juk drabužių kolekcija – tai ne tik drabužiai. Tai ir sunkus rankų darbas, tinkama stilizacija, idėjų filtravimas, muzika, grafika ir daugelis kitų aspektų. Šis kūrybinis ženklas #F6 (#F6 yra baltos spalvos kodas skaitmenoje), yra ir bus atviras įvairiems skirtingų sričių menininkams ir kūrybingiems žmonėms. Nuo pat pradžių galėjau būti tiesiog Mantas Bartkus, bet aplink mane susiformavo labai daug kūrybingų žmonių ir susibūrėme, kad kartu galėtumėme padaryti daugiau. Aš esu stilistas, mados dizaineris mėgstu dirbti su grafika, Neringa Martinėnaitė – nuostabi iliustratorė, grafinio dizaino meistrė, kolekcijai kurs specialias projekcijas, kūrybingas režisierius Jonas Gricius kolekcijai kuria garso takelį, kostiumo dizainerė Virginija Valeišaitė padės sukurti eksperimentinę kolecijos dalį, įneš moteriško požiūrio. Stilistas bei mados dizaineris Lukas Juodis prisideda prie kolekcijos stilizacijos, medijų menininkė Aušra Krapavičiūtė kuria aksesuarų dalį.

Dizainerio Manto Bartkaus kolekcijos įvaizdinės nuotraukos
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Idėją gvildenu ir kolekciją kuriu jau pusantrų metų. Šįkart labai noriu likti ištikimas sau kaip kūrėjas ir noriu, kad kolekcijoje būtų manipuliuojama visuma. Medžiaga, garsas, idėja, emocija. Noriu, kad tai nebūtų dar vienas drabužis, kaip sakė festivalio organizatorė Sandra Straukaitė, dar vienos kelnės dėl kelnių.

– Apie kai kuriuos dalykus ne tik patariama, bet ir būtina kalbėti garsiai. Ar mados sferoje esate susidūrę su neteisybe, nelygybe arba netolerancija?

– Dabar mada yra ypatingai tolerantiška, visi gali būti kuo tik nori. Dar daugiau – nemadinga būti netolerantišku. Neteisybės yra daug ir visur, bet tai gali būti puikus argumentas kurti ar veikti teisingai.

– Esate ne tik drabužių dizaineris, bet ir stilistas. Nors glaudžiai susijusios, vis dėlto, tiek pat ir skirtingos. Kuri veikla, jūsų nuomone, yra perspektyvesnė?

– Nei viena – perspektyvesnė yra santechniko veikla. Vasarą santechnikas pas mane atvažiavo pakeisti boilerio su tokiu automobiliu! O jei rimtai, ateityje norėčiau užsiimti tik kūryba ir dirbti tik kaip dizaineris, nesvarbu, mados, interjero ar grafikos. Ir nebūtinai su savo kūrybiniu ženklu – esu atviras dirbti ir kitiems, visos patirtys yra svarbios.

Tačiau, žinoma, nuo stilizavimo kol kas toli nesiruošiu bėgti, nes tai yra ne tik užsakomojo meno sritis, tai ir savotiška pagalba žmonėms, o man tai labai patinka. Kai kuriems žmonėms geras apsipirkimas su stilistu tikrai suteikia labai daug laimės. Jie gali turėti viską, bet, pavyzdžiui, juos nelaimingus daro nežinojimas, ką apsirengti, arba jie verkia tikromis ašaromis, nes jaučiasi negražiai. Kartais tau labai nedaug reikia padaryti, o žmogus pusę metų ar metus patenkintas.

– Dabar drabužių kūrėju gali tapti kas nori. Štai, prieš keletą dienų džemperių ir suknelių kolekciją pristatė viena šou pasaulio atstovė. Kaip vertinate tokias iškylančias ir save kūrėjais pozicionuojančias žvaigždes?

– Tai nėra blogai, aš visada vertinu visus žmones, kurie kažką daro, o ne vien kritikuoja. Kita vertus, įtikti pirkėjams šiandien tikrai nėra sudėtinga, bet lieka klausimas, kiek tu esi sąžiningas sau kaip kūrėjas.