– Šiemetinėje „Mados infekcijoje“ pristatysite kolekciją pavadinimu „Lobotomija“. Kokią žinutę norite perduoti savo kūryba?

– Mada atspindi tai, kas šiuo metu yra aktualu, kuo gyvena visa žmonija – tad kolekcijoje kalbėsiu apie šiuolaikinio žmogaus pasimetimą, didžiulį chaosą jo galvoje. Štai, pažvelkite vien į supantį informacijos srautą: kurios naujienos šiandien tikros, o kurios – ne? Kas yra gerai, o kas – blogai? Savo kūryboje ir kalbu apie šį susipainiojimą.

Lobotomija, kaip žinia, yra smegenų „pamakalavimas“ dviem strypeliais – jie įkišami į smegenis ir šiek tiek pamaišoma. Tad aš noriu mesti iššūkį ir dar labiau sujaukti žmogaus protą, kad dar labiau viskas susimaišytų. Gal tai privers jį susimąstyti, pabūti tyloje, pažvelgti į save iš šalies. Dabar vėl aktuali pankų kultūra, kuri teigė „No future“. Dabar galime tai perfrazuoti į „do we have future?“

– Kur semiatės įkvėpimo – iš gyvenimo ar iš tendencijų?

– Kūryba vyksta labai įvairiai. Kartais apsibrėži temą, kurios laikysies, ir tai labai padeda, o kartais geriau plaukti pasroviui – viskas kuriasi tarsi savaime ir tu paklūsti tam tave nešančiam srautui. Stengiuosi nedaryti didelės kolekcijos, daiktai gimsta iš įvairiausių patirčių ir potyrių. Dabar man reikia spalvų ir aš tą paletę naudoju drąsiai – salotinė, violetinė, malachito žalia, laimo geltona.

Kalbant apie tendencijų įtaką, jas tiesiog jaučiu organiškai, bet daiktai neturi būti vienadieniai, o tokie pat aktualūs ir po dešimt metų. Šiuo metu tiesiog sunku būti ne kontekste, nors anksčiau visi kūrėme be jokių tendencijų. Kai pradėjau studijuoti madą 1985-aisiais, jos mums buvo paprasčiausiai neprieinamos – gyvenome už geležinės uždangos ir net madų žurnalų, pavyzdžiui, „Vogue“ nebuvo įmanoma gauti, o apie internetą, kuriame dabar yra viskas, negalėjome net pasvajoti.

Kūrėjas privalo visą laiką keistis, jis negali stovėti vietoje. Tai yra labai svarbi kūrybos dalis, nes kitaip jis iškart tampa praėjusia diena, atsiduria sąstingyje. Pabandyk bent metus nepadaryti kolekcijos – galima išvis pamiršti, kaip tai daroma, be to, sustojus, sunku vėl įsijausti, įeiti į kūrybą.

– Kuriate daugiau nei 30 metų ir galėjote stebėti daug pokyčių ir virsmų. Kaip keičiasi lietuviai ir jų santykis su mada? Ar jie tampa originalesni ir reiklesni?

– Šiuo metu darome projektą „BALTAme“ – įkvėpti fotografo Vito Luckaus fotografijų ciklo „Baltame fone“, kurias jis padarė turguje, mes fiksuojame savo laikmetį ir įamžiname turguje besilankančius žmones – kaip jie atrodo, kaip rengiasi. Nors projektus skiria trys dešimtmečiai, žiūrinėjant V. Luckaus ir mūsų nuotraukas paaiškėja, kad žmonės keičiasi mažiausiai. Atrodo, ir santvarkos pasikeitė, ir pats gyvenimas, o vis tiek atrodome panašiai. Tik nuotraukos atskleidė fenomeną – pagyvenę žmonės daug įdomesni kameros akiai.

Per šį laikotarpį keliskart keitėsi ir vartojimo kultūra. V. Luckaus nuotraukų laikais mes buvome nepritekliuje. Visko trūko ir mes visiškai kitaip vartojome – daug mažiau. Naudodavome daugkartinius pieno, kefyro butelius, kuriuos plaudavome ir vėl naudojome... Tas pats vyko ir su drabužiais, o pasibaigus deficito laikams, mes su dideliu entuziazmu perėjome prie kito kraštutinumo – besaikio vartojimo.

Dabar, man regis, mes vėl pradedame galvoti: ką ir kodėl aš rengiuosi? Šiuolaikiniam atsakingam žmogui reikia kokybiško daikto, kurį jis nešios ilgai, jis stengiasi atrodyti originaliau ir gyventi savo, o ne kažkieno kito gyvenimą.

– Jūs nuolat į dienos šviesą traukiate jaunuosiuos dizainerius „Injekcijoje“. Ar nebijote, kad jie užims Jūsų vietą?

– Lai jie tik užima tą vietą, juk tai – natūrali kaita. Niekas nestovi vietoje, viskas keičiasi . Mes visi esame tik laiptelis kitiems žmonėms, kitoms kartoms. Juk mes ne amžini – tam ir esame, gyvename ir dirbame, kad po mūsų ateitų kažkas kitas. Dar geresnis.

– Šiemet „Mados infekcija“ kalba apie nešiukšlinimą ir tvarumą. Kaip dizaineriai, būdami tokios taršios mados industrijos dalimi, galėtų įgyvendinti tvarumo idėjas?

– Pasaulyje jau tiek visko prigaminta, kad prieš kuriant tikrai verta gerai pagalvoti – ar tikrai tam pasauliui reikia dar vienų tokių kelnių? Įdomus dizainas ir gera kokybė – privaloma, kad žmogus, nusipirkęs drabužį, jį nešiotų ilgai, o ne išmestų kitą dieną. Be to, tie patys drabužiai gali tarnauti ne vieną kartą, o dizaineriai gali kūrybiškai juos prikelti antram gyvenimui.

Pavyzdžiui, šiemet kolekciją pas mus pristatysiantis Simon Cracker kūryboje naudoja nemažai drabužių iš antrų rankų, o pernai „Mados infekcijoje“ dalyvavęs Thom Bara persiuva senus kailinius ir iš jų kuria naujus modelius. Manau, ateityje tokių atnaujinimų tik daugės.

Ne vien dizaineriai – visi mes turime apie tai galvoti. Juk galima rūbais dalintis, keistis, atiduoti tam, kam jų labiau reikia. Masinėje produkcijoje dažniausiai neįvertinama, kiek drabužių reikia pagaminti – padaroma daugiau, o vėliau visa tai išmetama. O jei žmonės mažiau vartos, industrija ir gamins mažiau.

– Dažnai keliame klausimą apie lietuviškos mados identitetą. Ar jį turime?

– Šiųmetė „Mados infekcija“ – jau 21-oji, tad per tiek metų ji neišvengiamai prisidėjo prie identiteto formavimo. Žinoma, visada atsiras žmonių, kuriems nepatinka tai, ką mes diktuojame, o mes tikrai diktuojame – atrenkame dizainerius didžiausiam šalies mados renginiui. Galbūt daug kas norėtų ant podiumo matyti vakarines sukneles ar gamybai pritaikytus modelius, bet mes mąstome kiek plačiau, žvelgiame į ateitį, suteikiame podiumą jauniems, dar mažai žinomiems dizaineriams.

Manau, kad „Mados infekcija“ – unikalus renginys, atsiradęs iš mūsų didelio noro būti pasaulio dalimi, bet išliekant savimi.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (5)