„Antrojo pasaulinio karo metais antihitlerinės koalicijos šalių moterims raudoni lūpų dažai tapo pasipriešinimo simboliu. Dažydamosi lūpas raudonai jos demonstravo – negandos, deficitas, su kortelėmis parduodami produktai jų nepalauš. Raudonos lūpos pabrėžė sugebėjimą įveikti sunkumus, drąsą, stiprybę, kurių prireikė vienoms namuose likusioms moterims. Galiausiai dailiosios lyties atstovėms net pačiais sunkiausiais laikais patinka jaustis patraukliomis.
O Adolfas Hitleris nepakentė raudonų lūpų dažų. Jam grynos arijų rasės grožis asocijavosi su natūraliu, nepadažytu veidu. Ryškiai padažytos lūpos jam atrodė pernelyg seksualios. Be to, jis buvo vegetaras, nemėgęs jokių gyvūninės kilmės produktų, kurių tuo metu naudojo kosmetikos gamybai.
Karo metais visos pirmo būtinumo prekės buvo parduodamos pagal korteles, taip pat ir maistas, benzinas. Kosmetiką, ypač lūpų dažus, laikė svarbia preke, nes jie palaikė moteris, teikė joms pasitikėjimo savimi. Daugeliui atrodė, kad lūpų dažams kortelių sistema neturi būti taikoma.
Didžiojoje Britanijoje Winstonas Churchillis ir šalies vyriausybė pritarė tokiam požiūriui ir lūpų dažų skirdavo pagal poreikį, o ne pagal talonus. Kaip teigė Aprūpinimo ministerijos darbuotojas britų „Vogue“: „Kosmetika moterims svarbi lygiai taip, kaip tabakas – vyrams.“
Vis tik karo metais kosmetika tapo deficitu. Moterys ėmė dažytis lūpas burokėlių sultimis. Ryškios lūpos asocijavosi su normaliu gyvenimu, kuriame yra vietos vilčiai ir grožiui.
Vienu metu Amerikoje lūpų dažų dėkliukus gamino ne iš metalo, nes jis buvo skirtas karinėms reikmėms, o iš plastiko. 1942 m. Karinės pramonės komitetas nurodė žymiai sumažinti kosmetikos gamybą. Vis tik po kelių mėnesių dėl didžiulio moterų nepasitenkinimo grįžta prie ankstesnių gamybos apimčių.
Antrojo pasaulinio karo metais moterys kartu su vyrais ėjo į frontą. Kosmetiką gaminančios įmonės sugalvojo ir tėvynę palaikyti, ir pačios praturtėti – ėmė gaminti ištisas kolekcijas į frontą einančioms moterims. Garsiausi to laikotarpio lūpų dažai – 1941 m. kompanijos Elizabeth Arden – „Victory Red“ („Raudonoji pergalė“), „Tussy“ – „Fighting Red“ („Mūšio raudona“) ir „Helen Rubinstein“ – „Regimental Red“ („Pulko raudona“), o britų kompanija „Cyclax“ sukūrė „Auxiliary Red“ („Padėjėjos raudona“).
„Elizabeth Arden“ kompanija aktyviai dalyvavo JAV kariniame gyvenime. Visų pirma, ji turėjo išskirtinę teisę pardavinėti kosmetiką karinėse bazėse. Antra, šalies vyriausybė pavedė jai pagaminti lūpų dažus jūrų pėstininkių padėjėjų rezervui, kuris buvo įkurtas 1943 m. Jūsų pėstininkės moterys privalėjo dažytis lūpas ir lakuoti nagus tokio atspalvio raudona, kokios buvo detalės ant jų uniformų. Kompanijos įkūrėja E. Arden pavadino šį atspalvį „Montezuma Red“ („Montesumos raudona“) – jūrų pėstininko himno garbei. Po metų šis atspalvis buvo įtrauktas į „Elizabeth Arden“ lūpų dažų liniją, išreklamuotas dėl karinės praeities ir sėkmingai perkamas.
Karas pasibaigė, o raudoni lūpų dažai ir toliau teikė moterims įkvėpimo. 1945 m. balandžio 15 d. britų kariai išlaisvino Bergen-Belseno koncentracijos stovyklą Vokietijoje. Siekdamas padėti moterims grįžti prie įprasto gyvenimo, vokiečių „Raudonasis kryžius“ nusiuntė į lagerį raudonų lūpų dažų. Siuntiniu moterys labai džiaugėsi.
Be abejo, raudoni lūpų dažai negalėjo užbraukti patirtų karo baisumų, tačiau jie įkvėpė šioms moterims gyvybės.
