1. Moterys pačios pasidarydavo ažūrines pėdkelnes. Sovietų sąjungos laikais tokių pėdkelnių su žiburiu nebūtum radęs. Norėdamos turėti madingas ažūrines pėdkelnes, moterys išmoko savomis rankomis pasigaminti šį garderobo elementą. Jos pirkdavo įprastas medvilnines pėdkelnes, nukirpdavo pirštų viršūnėlę ir paleisdavo vertikaliai nubėgti akis. Rezultatas būdavo pėdkelnės su ažūriniu efektu.
Ne mažesnis deficitas buvo ir kaproninės pėdkelnės. Jas moterys nešiodavo labai atsargiai. O jei visgi nepavykdavo išsaugoti ir išsipešdavo siūlelis ar nubėgdavo akis, damos žinojo, kokios gudrybės griebtis, kad jas sutaisytų. Pasakojama, kad vietoje siūlų jos naudodavo... savus plaukus. Tada vieta su nubėgusia akimi atrodydavo lygi, nekrisdavo į akis, kaip būtų nutikę adant įprastais siūlais.
Kita gudrybė, kurią pasitelkdavo, – iš senų, nebetinkamų dėvėti pėdkelnių jos ištraukdavo siūlus ir užadydavo jais naujesnes prairusias pėdkelnes. Kai atėjo pėdkelnių su siūle nugarinėje kojų pusėje mada, daugeliui šios pėdkelnės nebuvo prieinamos. Taigi merginos ir moterys paprasčiausiai nusipiešdavo juodu pieštuku ant kojų siūlę.
2. Plaukus šviesindavo peroksidu arba dažydavo rašalu. Šviesūs plaukai buvo madingi ir sovietmečio laikais, tik nebuvo dažų ir priemonių, su kuriomis būtų galima tapti blondine. Taigi moterys griebdavosi didelės koncentracijos vandenilio peroksido. Kreminės konsistencijos dažai iš užsienio atkeliavo į Sovietų sąjungą tik aštuntą dešimtmetį, ši grožio procedūra buvo vienintelė, prieinama daugeliui moterų. O norėdamos uždažyti žilus plaukus, moterys griebdavosi rašalo.
3. Kad blakstienos būtų ilgos ir nesuliptų nuo tušo, pasitelkdavo birią pudrą ir... adatą. Vienintelis tais laikais parduotuvėse buvęs tušas vadinosi „Leningrado“ tušas. Norint pasidažyti, tušą pirmiausia reikėdavo sudrėkinti. Tušo dėžutėje kartu būdavęs šepetėlis norimo poveikio nesuteikdavo, todėl prieš dažantis tušu blakstienas papudruodavo, o jau tada dažydavo tušu. Išskirstyti sulipusioms blakstienoms pasitelkdavo vieną gudrybę – išskirstydavo jas adata. Metodas atrodo pavojingas, bet daug moterų taip darydavo kasdien.
4. Sukneles siūdavo iš visko, kas pakliūdavo po ranka. Kokybiški adiniai tuo metu būdavo retenybė, taigi naujoms suknelėms siūti pasitelkdavo ir užuolaidas, užtiesalus, parašiutų šilką. Jei ir tokių dalykų nebūdavo, persiūdavo senus drabužius. Norėdamos madingų suknelių, moterys dalindavosi iškarpomis iš žurnalų ir, be abejo, labai jas saugodavo.
5. Pačios gamindavo blakstienų tušą. Legendinis „Leningrado“ tušas periodiškai dingdavo iš parduotuvių, todėl tekdavo suktis ir pačioms gamintis tušą. Ant viryklės kaitindavo ir ištirpindavo gabalėlį muilo, į masę įpildavo šiek tiek rašalo, įberdavo pudros, viską kruopščiai išmaišydavo. Tada indą su mišiniu nukaisdavo nuo viryklės ir palikdavo atvėsti. Savadarbis tušas sustingdavo, o tada jį naudodavo taip, kaip ir tikrąjį. Viena bėda – jei tušo patekdavo į akis, jas baisiai grauždavo.
Vida Press nuotr.
6. Plaukus garbanodavo su cukrumi ir alumi. Norėdamos užfiksuoti šukuoseną, ypač garbanas, daugelis SSRS moterų griebdavo gėrimo iš apynių. Taip, taip! Iš pradžių sudrėkindavo alumi plaukus, tada susukdavo sruogas su suktukais arba sukdavo plaukų žnyplėmis. Sukant šiuo metodu, garbanos būdavo dailios, atrodydavo vešliai, o laikydavo ne prasčiau, nei supurkštos plaukų laku. Beje, prieš eidamos į kirpyklą darytis šukuosenos, moterys pirkdavo alaus butelį ir atsinešdavo pas kirpėją.
Vėliau Sovietų sąjungoje paskutiniu mados klyksmu tapo aukštos šukuosenos. Norėdamos pasidaryti tokio tipo šukuoseną, moterys naudodavo cukraus sirupą. Vandenyje ištirpindavo cukrų, o šio sirupo užpurkšdavo ant plaukų. Kad šukuosena būtų patvari, ilgai išliktų, sirupo negailėdavo. Tiesa, paskui praktiškai nebūdavo įmanoma iššukuoti plaukų, taigi juos iš karto plaudavo su šampūnu.
7. Depiliaciją darydavo su ugnimi. „Grožis reikalauja aukų“, – manė tos, kurioms ant kojų puikavosi vešlūs plaukeliai. Norėdamos pašalinti plaukelius nuo kojų, drąsiausios merginos griebdavosi degtukų. Uždegtą degtuką greitai braukdavo palei koją ir taip nudegindavo plaukelius. Kad tokia depiliacija įvyktų be padarinių, reikėjo patirties ir miklių rankų, o tam, savaime suprantama, reikia laiko...
8. Akis apvesdavo spalvotu pieštuku. Tiesa, tam tikdavo toli gražu ne visi pieštukai. Mados gerbėjos vaikydavosi spalvotų pieštukų rinkinio. Juodam pieštukui priešingoje nuo grifelio pusėje adata padarydavo nedidelę skylutę. Tada skutimosi peiliuku ar peiliu kruopščiai nusmailindavo degtuką, kad jis būtų plonas ir aštrus. Galiausiai degtuko viršūnėlę sušlapindavo, įkišdavo į skylutę pieštuke, o tada degtuku brėždavo liniją ant akių vokų. Akių apvadas būdavo idealiai lygus.
9. Garindavo džinsus. Baigiantis šeštam dešimtmečiui, Sovietų sąjungoje prasidėjo džinsų mada. Deja, jų buvo galima įsigyti tik už didžiules tiems laikams sumas. 1975 m. Sovietų sąjungoje ėmė gaminti džinsus, bet jie atrodė ne taip, kaip tie, apie kuriuos visi svajojo. Sovietiniai džinsai, priešingai nei užsienietiški, kuriais prekiaudavo tik ne visai legalūs prekiautojai, neturėjo nutrynimų ir vadinamojo pagarinimo efekto. Mados gebėjai nepasiduodavo – trindavo sovietinius džinsus plytomis, virindavo vandenyje su balikliu, kol spalva ir faktūra pasidarydavo tokios kaip užsienietiškų džinsų.
Vida Press nuotr.
10. Visi svajojo apie plastikinius maišelius. Sunku patikėti, bet Sovietų sąjungoje visi žmonės svajodavo apie plastikinius maišelius. Į užsienį vykstančių giminaičių ir pažįstamų žmonų pirmiausia prašydavo parvežti tokių maišelių. Į gatve einantį žmogų nešiną plastikiniu maišeliu visi žiūrėdavo su neslepiamu pavydu. Plastikinio maišelio savininkas saugodavo jį kaip savo akį ir išeidavo su juo tik ypatingomis progomis.
11. Lūpų dažų tūtelėje visada laikydavo degtuką. Šios gudrybės griebdavosi, kai lūpų dažai artėdavo prie pabaigos. Kad išnaudotų viską iki paskutinės kruopelės, lūpų dažų likučius iškrapštydavo degtuku ir užsitepdavo ant lūpų. Tiesa, degtuku lūpas dažydavosi tik namuose, o į viešumą moterys stengdavosi eiti, rankinėje turėdamos naują ar apynaują lūpų dažų tūtelę.
12. Vietoje skaistalų – spalvoti pieštukai. Toli gražu ne visos moterys turėjo skaistalus, bet tai sovietinių moterų nesustabdydavo. Jos paimdavo balto popieriaus, ant jo gausiai pribraukydavo spalvotu pieštuku. Tada tuo popieriaus lapu trindavo skruostus, kol jie nusidažydavo. Paminėtina, kad damoms tekdavo sumaišyti kelių spalvų pieštukus, kol gaudavo skruostams tinkamą atspalvį.
13. Kaip įmanydamos imituodavo rudus lūpų dažus. Aštunto dešimtmečio pabaigoje paskutiniu, geidžiamiausiu mados klyksmu tapo rudi lūpų dažai. Deja, jų gaudavo ne visos. Iš pradžių jos užtepdavo ant lūpų kreminės pudros, tada apvesdavo lūpų kontūrą rudu pieštuku ir padažydavo juo visas lūpas. Galiausiai ant viršaus užtepdavo riešutinio blizgio, kurio į SSRS atveždavo iš Lenkijos.
14. Į nagų laką įpildavo šratinukų širdelių skysčio. Taip darydavo tam, kad nagų lakas būtų tamsus, blizgėtų.
15. Siūdavosi petukus drabužiams, kad atrodytų kaip visos. Paraloninių petukų dėdavo į daugumą drabužių – į lietpalčius, švarkus, netgi į plonas palaidines. Jei parduotuvėje įsigytas drabužis būdavo be petukų, moterys pačios juos prisiūdavo. Petukus pasigamindavo iš medžiagos ir iš paralono.
