Ne kartą esu tai girdėjusi iš moterų, kurios svarsto – dažyti ar nedažyti žilus plaukus. Manau, dauguma norėtų, kad kažkas žilstančių plaukų nedažytų, bet pačios tam nesiryžtų.
Nusprendžiau nebedažyti plaukų maždaug prieš metus laiko, kai man sukako 37-eri. Pabodo kas tris savaites dažyti plaukų šaknis, slėpti baltą liniją, atkakliai pasirodančią, praėjus kelioms dienoms po dažymo. Nuo dažymo mano plaukai nusilpo, išsausėjo, ėmė lūžinėti, rasdavau jų visur prikritusių ant grindų.
Baltų plaukų smilkiniuose ėmiau pastebėti, baigiantis paauglystės metams. Iš karto išraudavau, nepaisydama prietaro, kad vietoje vieno išrauto žilo plauko išauga keli. Vėliau ėmiau dažyti plaukus. Kai man sukako 37-eri, jau nebeprisiminiau, kokia natūrali mano plaukų spalva. Šiaip ar taip, tikrai ne ta tamsiai šokoladinė, kaip modelio ant plaukų dažų dėžutės.
Svarsčiau, kaip jausčiausi, būdama visiškai žila. Taip dažnai skaitydavau apie jaunas ir gana jaunas moteris su žilais plaukais, kad tai tapo tarsi mano pomėgiu. Instagrame ėmiau sekti prašmatnias Kalifornijos moteris, kurios gyveno namuose su daugybe gėlių ir nuostabiais vaizdais. Mąsčiau – jei būčiau vyras, man netektų apie tai galvoti, juk žildami vyrai atrodo išmintingesni ir rafinuotesni. Šiek tiek guodė stilingų modelių baltais plaukais nuotraukos. Slapčia susikūriau fantaziją apie tarpinį variantą tarp Susan Sontag (amerikiečių rašytoja, kino režisierė, filosofė, mokytoja ir politinė aktyvistė) ir tarp likimą iš gimimo datos prognozuojančios būrėjos, kuri, vos pašnibždėjusi, gali išauginti iš sėklos augalą. Buvau pasirengusi.
Nuėjau į kirpyklą, ten man su neįtikėtina kantrybe papasakojo apie visus įmanomus variantus. Nusirėžti plaukus, o tada iš naujo auginti? Paauglystėje turėjau trumpus plaukus, manau, dėl to paauglystės sunkumai prasitęsė trejais metais. Sutarėme, kad šis variantas man netinka. Vietoje to Camilla – pusiau kirpėja, pusiau stilistė, pusiau neoficiali psichoterapeutė – pasiūlė nubraukti kelerius metus lengvu ir nesudėtingu būdu – su plaukų dažais. Dažytus plaukus nušviesintų, tonuotų, kol žili plaukai užaugtų iki pečių. Laukiau nesulaukiau rezultato.
Tik bėda, kad rezultatui pasiekti reikia laiko, o fantazijos apie eleganciją veiksmingos tik tokiu atveju, jei iš prigimties esi elegantiška. Elegantiškumas niekada nebuvo stiprioji mano pusė. Norėčiau pasakyti, kad žilų plaukų atsiauginimo procesas man patiko, o man fotogeniškieji augalai klesti, bet iš tiesų tai buvo keistas laikotarpis – reikėjo atkaklumo, netgi užsispyrimo, kad visiškai atsiauginčiau natūralius plaukus. Daugelis žmonių, dėl karantino užsidarius kirpykloms, nusprendė leisti žiliems plaukams augti. Svarstau, gal kitiems atrodo, kad mano sprendimą nulėmė karantinas.
Realybėje nėra taip paprasta, kaip tikėjausi. Iki karantino vaikščiodavau į kirpyklą kur kas dažniau nei anksčiau. Dabar naudoju plaukus minkštinantį šampūną, nes žili plaukai labiau linkę šiauštis. Manau, kad man dar pasisekė, kad jie nėra visiškai šiurkštūs, neklusnūs. Kitas aspektas – aš esu šiek tiek nebrandi, taigi būti nesubrendusiai ir turėti žilus plaukus yra gana keista. Tai slegia. Asmenybės krizes labiausiai pakursto išvaizdos netobulumų ir vidinių savybių susikirtimai.
Yra daugybė intelektualių, feministinių argumentų apie lūkesčius dėl senėjimo ir grožio, kuriuos visuomenė primeta moterims. Daugumai jų žili plaukai – tarsi žaibas. Kartą gerbiama televizijos laidų vedėja man prasitarė, kad negalėtų nedažyti žilų plaukų, nes, jos manymu, tada jos nebesamdytų. Savaime suprantama, noriu senti oriai, nesijausti nesaugi, nejausti dėl to gėdos. Tačiau žilų plaukų atsiauginimas sustiprino minėtus jausmus, kuriuos anksčiau pavykdavo kontroliuoti. Sunkiomis dienomis žiūriu į veidrodį ir galvoju: „Nejau aš pasiduodu?“ Jaudinuosi, kad dabar atrodau vyresnė. Jaučiuosi, tarsi išduočiau savo įsitikinimus, laikydama tai blogu dalyku. Žinau, kad tokių minčių kyla būtent dėl visuomenės spaudimo, tačiau šis žinojimas nepadaro tų minčių lengviau pakeliamų.
Buvo visokių dienų, šiaip ar taip, jau praėjo vieneri metai. Po įvairių stadijų sunkumų, galiu pasakyti, kad nuoširdžiai imu džiaugtis savo plaukais, nebereikia sau kartoti, kad vieną dieną bus gražu. Natūralūs mano plaukai ne sidabriniai lyg deivės, kaip tikėjausi, o pilkšvi, bet smilkinių zonoje jie balti, taigi turiu vilčių dėl ateities. Jie akivaizdžiai tapo sveikesni, stipresni. Dabar jaučiu didelį palengvėjimą, kad nebereikia jų dažyti. Absoliučiai nesigailiu, nors ir sunku iki galo tuo patikėti.
