Mitas/faktas: Paprasta kaip viens-du-trys: greičiausias antsvorio naikinimo būdas – operacija?

Statusas: Paneigtas

Paaiškinimas: Liposakcija, arba riebalų nusiurbimas, yra chirurginė procedūra. Procedūros metu, naudojant neigiamo slėgio siurblį, pašalinamas riebalinis audinys iš konkrečios kūno srities, pavyzdžiui, pilvo, klubų, šlaunų, sėdmenų, rankų ar kaklo ir kitų.

Riebalų nusiurbimas nėra svorio mažinimo procedūra. Ji atliekama tik žmonėms, kurie neturi antsvorio, ir yra skirta padailinti kūno linijas. Reikia žinoti, kad riebalų nusiurbimas neatliekamas tuomet, kai paciento kūno masės indeksas (KMI) yra didesnis negu 27. Kai KMI viršija 27, net pašalinus maksimaliai didelį riebalų kiekį nebus įmanoma pasiekti norimo rezultato. Žmogus po operacijos liks nusivylęs procedūra, nes rezultato tiesiog nematys.

Todėl pats tinkamiausias pacientas šiai operacijai (galintis tikėtis geriausio rezultato) – stabilaus kūno svorio žmogus, kuris yra aktyvus, sportuojantis, sveikai besimaitinantis, tačiau turintis sunkumų atsikratant riebalinio audinio sankaupos vienoje ar kitoje kūno vietoje. Žinoma, būna ir išimtinių atvejų, vis dėlto geriausio rezultato galima tikėtis tik tuomet, kai ir pats pacientas deda daug pastangų rūpindamasis savimi.

Riebalų nusiurbimo procedūra gali būti taikoma beveik visose kūno srityse: kelių, šlaunų vidinėje bei išorinėje pusėse, juosmens srityje, žastuose, pasmakrėje, pilve bei nugaroje. Svarbiausia – įvertinti, ar oda bus pajėgi susitraukti ir prisitaikyti.

Agnė Černičenko. Asmeninio archyvo nuotr.

Rezultatas: Riebalų nusiurbimo operacija neturėtų virsti nuolatiniu kūno tobulinimo būdu. Jeigu žmogus, vos nusiurbus riebalus, netrukus vėl kreipiasi į plastikos chirurgą, kyla klausimų dėl paciento motyvacijos. Tad ir gydytojams reikia būti atsakingiems: paciento, nuolat norinčio greito rezultato, bet nesirūpinančio savimi, operuoti nederėtų. Žinoma, praeityje atlikta riebalų nusiurbimo operacija nebūtinai reiškia, kad negalima atlikti jos pakartotinai. Būna, kad operacijai vėl atvyksta žmogus, kuriam norisi ryškesnių pokyčių. Kiekvienas atvejis individualus ir kiekvienu atveju prieš apsisprendžiant, ar galima atlikti operaciją, vertinami visi kriterijai.

Visgi, nederėtų pamiršti, kad riebalų nusiurbimo operacija nėra toks paprastas ir nesudėtingas gražinimosi būdas, kaip kartais gali pasirodyti. Tai nemaža trauma organizmui, kuri gali sukelti ir komplikacijų, ir neigiamų pasekmių.

Operacijos metu nerekomenduojama nusiurbti daugiau nei 4–5 l riebalinio audinio, o ir tai yra labai didelis kiekis. Netekę dar didesnio kiekio riebalinio audinio, netenkame ir savo audinių skysčių, kraujo, kitų svarbių medžiagų. Atsiranda rizika pooperacinėms komplikacijoms: kraujavimui, inkstų funkcijos sutrikimui, širdies funkcijos sutrikimui. Taigi, esant didesniam antsvoriui, techniškai neįmanoma pašalinti riebalinio audinio iš visų jo kūno vietų.

Procedūra itin tinka, kai atliekama pilvo plastikos operacija (pvz.: moterims po gimdymo) ir norima paryškinti taliją. Tuomet galima itin gražiai ir subtiliai pašalinti riebalinį audinį iš juosmens srities. Įdomu: pašalinto riebalinio audinio nebūtina atsikratyti, sukauptas riebalinis audinys gali būti mūsų grožio šaltinis. Jį sėkmingai galima panaudoti kitiems tikslams: sėdmenų ar krūtų didinimui, suleisti nedidelį kiekį į veido sritį ir tokiu būdu atgaivinti odą bei suteikti jai stangrumo ir jaunatviškumo.

Nepaisant modernių ir saugių šiuolaikinių procedūrų, visų pirma, būtina sveikai maitintis, sportuoti ir visapusiškai puoselėti kūną. Riebalų nusiurbimo procedūra tebūnie tik pagalba ryškinant kūno linijas, o ne pirmas žingsnis ir lengviausias kelias siekiant svajonių kūno.

Shutterstock nuotr.

Pastaba: Riebalų nusiurbimo operacijos šaknys siejamos dar su praeito šimtmečio pradžia, kai 1920-aisiais prancūzų chirurgas Charlesas Dujarieris pirmą kartą pristatė kūno kontūravimo ir riebalų šalinimo koncepciją. Deja, po nesėkmingo starto domėjimasis šia koncepcija nutrūko ir vėl atgijo tik apie 1960–1970 metus. 1974 m. Romoje dirbantys gydytojai Arpadas ir Giorgio Fischers panaudojo bukas chirurgines kaniules ir pašalino riebalinį audinį iš šlaunų. Taip buvo padėti šiuolaikinės riebalų nusiurbimo technikos pamatai. 1977 metais tie patys Arpadas ir Giorgio Fischers pristatė ir aprašė 245 atvejus celiulito gydymui. Klubų ir šlaunų srities nusiurbimo operacijos buvo taikomos celiulito gydymui.

1982 metais riebalų nusiurbimas ėmė sparčiai populiarėti. Prancūzų chirurgas Yves'as-Gerard'as Illouzas pristatė patobulintą procedūros metodą ir panaudojo kaniulę skysčiams į audinius įšvirkšti (kad suskaidytų riebalų sankaupas, kurios buvo pašalintos naudojant siurbimo įtaisą). Šios metodikos rezultatai buvo puikiai įvertinti ir riebalų nusiurbimo technika tapo vis populiaresnė. 1990 m. gydytojai procedūrai panaudojo ultragarsą, kad būtų galima lengviau pašalinti riebalinį audinį iš norimų kūno vietų. Modernėjanti chirurginė technika turėjo įtakos geresniam ir lengvesniam pooperaciniam laikotarpiui ir atitinkamai – dideliam procedūros populiarumui šiandien.