Pasiėmiau iš lentynos, turiu juos kolekcijoje. L’Occitane, prancūziški prekybos parfumerijos ir kosmetikos namai, turi parduotuvių Lietuvoje – toks ne prabangus ir ne pigus gamintojas, bet kvapų skyriuje jie labai toli šaudo virš vidurkio, kvapai ten ohoho.
Kad nepagalvotumėt, kad čia apmokėta arba atsidėkota reklama (o mano kvepalų apžvalgos niekada nebūna reklaminės: kvepalus perku pats, ir galiu apie juos rašyti, kas tik man patinka ir užeina ant seilės), tai iškart pasakysiu apie nusiskundimą: L’Occitane kvepalų purkštukai kartais ima ir pagenda. Susitaisykite purkštukus, sakau aš jiems.
Eau de Cade reiškia kadagių vandenį, arba kadagių odekoloną, ir turiu pasakyti, kad kadagį ten pažinti užims laiko: tai vienas intensyviausių, labai ryškių, medžio temos kvepalų. Vyrams ar moterims? Tinka abiems, nes man asmeniškai nieko gražesnio nėra už medžio kvapą, pradedant nuo Australijos kedro, pjuvenų, lentpjūvės, iki kilniuoju puviniu užkrėsto šventojo medžio, ūdo (oud), kuris taip labai madingu pasidarė šiais laikais. Tas kvapas išvis karališkas, bet man dar labiau patinka paprastieji, elegantiški, lengvesni kedro ir sandalmedžio tonai, lygiai kaip man žymiai labiau patinka, kai moteris apsiavusi sportbačius, negu aukštakulnius batus. Kiekvienam savas nupušimas.
Pas mus Kalifornijoje aš irgi, atėjęs į namus pas ką nors, visų pirma traukiniu į šnerves kvapą: daugelyje namų yra daug, daug medžio, ir tas įkaitintas saulėje medis man yra firminis tų kraštų kvapas. Galiu net pasakyti, kad būtent dėl kvapo myliu vakarų pakrantės valstijas – Kaliforniją, Oregoną ir Vašingtoną.
Šie kvepalai, Eau de Cade iš L’Occitaine (o žodis Occitane reiškia Vakarus, kaip gerai, ypač tokiam žmogui, kaip aš, kuriam Vakarai yra viskas), buvo sukurti 2014 metais, ir yra kažkuo panašūs į Daniel Hechter – Caractere (apie juos rašiau DELFI) – pastarieji yra kedro šventė, o Eau de Cade yra labiau kadagių medžio drožlės, ir karštis, karštis, karštis, vasara, Provanso dangus (o L’Occitane ir yra Provanso prekės ženklas).
Kvepalai atsiveria bergamote ir petigrenu, tai yra, apelsinmedžio lapų esencija, su savo tipiniu kartumu ir gaivumu, bet citrusinė šventė tęsiasi neilgai, ir perauga į kedro ir rausvųjų pipirų dominavimą – rausvieji pipirai, kilę iš Brazilijos, turi nepaaiškinamą kvapą, gal šiek tiek (čia jau ekspertams skirta) primenantį vyšnias, su tokia rūgštele, bet juk vyšnios irgi labai primena pas močiutę vyšnių lapų arbatą, vaikystės palaimą, o drožiamas vyšnių medis yra vienas labiausiai fantastiškų kvapų, jei tik žinote, apie ką aš kalbu, ir šiuose kvepaluose jis gyvena ir šaudo tiesiai į smegenis. Ir tada pasijunta tas kadagio medis, toks užtikrintas, toks tąsus, kone sakralinis, ir nuo jis jus apkabina ir nepaleidžia jau niekada.
Tai biblioteka, namas, vaistinė – ta smagi vaistinė, kaip Palangoje, su krokodilu palubėje, tai pirtis, malkinė, stalių dirbtuvės, tai puiki ir fantastinė džiovintų žolių palėpė, namai pas močiutę, kur turi savo kambarį, kaip aš turiu Kaune, Žaliakalnyje, kur gyvenau, kai buvau studentas. Seni žemėlapiai ant aukšto. Odinis dėklas su senais žiūronais. Tai prisiminimų kvapas, ir kiekvienam jis turbūt bus individualus, nes prisiminimai yra individualūs. Bet prancūziška kokybė ir universalumas tikrai permuš viską. Aš laiminu šiuos kvepalus, nors jų nebe labai daug yra nusipirkti, ir Amerikoje, aukcionuose, jie jau parduodami po šimtą dolerių ir daugiau. Tai ženklas, kad laikas juos pirkti. Man taip yra buvę, ir niekada nepralošdavau. Net jeigu purkštukai nelabai gerai veikia.
