– Kodėl svarbu lavinti uoslę? Kaip tai padaryti?
– Uoslė yra vienas iš penkių svarbiausių mūsų pojūčių, būdų suvokti ir pažinti pasaulį. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad būtent uoslės pojūtis gali mums padėti jaustis saugiai, subtiliai bendrauti, daro įtaką mūsų socialinei elgsenai, imuninei sistemai ir netgi partnerio pasirinkimui.
Kvapai puikiai gali padėti mums kelyje į gerovę – veikdami mūsų budrumą, savybę sumažinti, palaikyti ar padidinti dėmesį ir koncentraciją. Jie gali stabilizuoti, pakelti ar kitaip pakeisti nuotaiką, sumažinti nerimą ir įtampą, „prikelti“ atmintį ir suteikti pasitikėjimo kūnu, taip pat labai padėti žmogaus dvasiniam augimui. Vis dažniau mokslo veikaluose imama rašyti, kad uoslės ugdymas turi terapinį poveikį.
Kaip ugdyti uoslę? Uostyti. Suvokus, kad žemėje nėra erdvės, neturinčios kvapo, uoslę ugdyti tampa labai paprasta – tiesiog uostyti. Sąmoningai, dėmesingai, analizuojant, kuo kvepia erdvė, kurioje dabar esu, iš kokių elementų susideda tas ar kitas kvapas, stengiantis įsiminti kuo daugiau kvapų.
Kai kur nors nuvažiuoju, pirmas darbas būna aplankyti botanikos sodą. Apeinu ir išuostau visus augalus, ypač smagu būna, kai prie jų yra lentelės su pavadinimais. Taip lavinu uoslę. Esu tyrinėjusi rožes – tai vienas iš seniausiai žmonijos auginamų augalų, nuėjęs ilgą selekcijos kelią. Dažnai jų aromatas neįtikėtinas – dvelkia smilkalais, žeme, benzinu, grybais, dažais, akvarele, guašu, popieriumi, pušimi.
Esu uosčiusi pelargonijų kolekciją – jos kvepėjo dervomis, dūmais, šlapiu asfaltu, flomasteriais, šviežia mediena, riešutais, karamele ir t. t. Bet aš uostau nuolat, kiekvienąkart įkvėpdama, namuose, pakeliui į darbą ir namo, vaikščiodama įprastinėmis vietomis, ir tas kasdienybės kvapų pasaulis taip pat yra įvairus, turtingas ir labai informatyvus.
– Pastebime, kad moksleiviai dažnai neatpažįsta paprastų kvapų, tokių kaip mėtos, melisos, levandos. Kaip manote, kodėl?
– Kvapas dažniausiai yra kultūrinio ir socialinio gyvenimo vietos (erdvės) pirmasis ir pats stipriausias ženklas. Jis pirmiausia pritraukia dėmesį, tačiau niekas mūsų apie tai nemoko. Mokykloje mokomės raidžių abėcėlės, skaičių, spalvų, muzikos gaidų, tačiau kvapų (ar uoslės) abėcėlės nesimokome.
Turint galvoje, kad uoslė yra mūsų pirmasis pojūtis, kuris įsijungia su mūsų pirmuoju įkvėpimu, kad uoslė yra evoliuciškai ištobulinta mūsų išgyvenimo sergėtoja, kad kūdikis mamą atskiria pagal kvapą, daugiau negu keista, kad šiuolaikinėje visuomenėje vaikai nemokomi empirinių įgūdžių, kaip nustatyti, atpažinti, atsirinkti kvapus, kad uoslės ugdymas nėra pasaulio patyrimo ir mokymosi forma.
Mes užaugame sintetiniais kvapikliais dvelkiančioje aplinkoje. Mokslininkai tai vadina nosies manipuliacija, nes iš naftos perdirbimo atliekų gauti kvapai vadinami levandų, mėtų, citrinų, obuolių, figų, pakalnučių ir t. t. Jeigu moksleiviai nėra uostę tikrų levandų, jie ir negali jo atpažinti, nes sintetinis „levandų“ kvapo skalbiklis kvepia ne levandomis.
Tado Kazakevičiaus nuotr.
– Tyrimai rodo, kad prireikus rinktis, kurio pojūčio atsisakyti, žmonės dažniausiai renkasi atsisakyti uoslės. Kaip manote, kodėl? Ar mes neįvertiname uoslės svarbos?
– Žmonės, netikėtai – dėl traumų, persirgtų ligų, praradę uoslę, toli gražu taip nemano. Uoslės praradimas jiems siejasi su didžiulės dalies gyvenimo džiaugsmo praradimu. Kai nebegali užuosti, kaip kvepia, kai ateina pavasaris, mylimo žmogaus oda ar plaukai, kaip kvepia sulytas mylimo gyvūno kailis, kepamas pyragas, rytinės kavos puodelis ar cigaretės dūmelis, gyvenimas netenka labai daug spalvų ir malonumo. Jis tampa tarsi pilkas ir bespalvis. Kadangi dalis uoslės nervų yra burnoje, tai dar ir maistas tampa „beskonis“, o iš tikrųjų – bekvapis. Prisminkite jausmą, kai sergate sloga.
– Nuo kokio amžiaus priimtina pradėti naudoti parfumuotą vandenį, tualetinį vandenį ar kvepalus?
– Kvapiklių pramonė kreipiasi į vis jaunesnius vartotojus. 2018 m. buvo reklamuojami žadintuvai darželinukams su žemuogių ir bananų kvapais. Be abejo, sintetiniais. Kiekvienais metais išleidžiami vis nauji „kvepalai“ mažosioms princesėms ir paaugliams. Parfumerijos pramonė mąsto apie pelnus ir naujus rinkos segmentus. Taigi oficialios ribos, nuo kada pradėti kvepintis, nėra.
Tiesiog reikia prisiminti jūsų anksčiau užduotą klausimą, kodėl moksleiviai neatpažįsta paprastų kvapų. Apie tai su nerimu kalba žymus šiuolaikinis amerikiečių antropologas E. Hallas. Jis, rašo, kad „amerikiečių olfaktorinis aparatas kultūriškai yra visiškai neišvystytas. Perdėtas dezodorantų, kvapiklių ir kvepalų naudojimas norint maskuoti bet kokius kitus kvapus viešose erdvėse privedė prie olfaktorinio blankumo ir vienodumo, kokio nerastume niekur kitur pasaulyje. Šis olfaktorinis blankumas erdves padaro nuobodžiai vienodas, o iš žmonių atima gyvenimo turtingumą ir įvairovę. Taip pat tas dezodoravimasis užgesina prisiminimus, nes kvapas sukelia daug gilesnius prisiminimus, negu vaizdas ar garsas.“
O kvapų ir visų kitų pojūčių abėcėlės vaikus reikėtų mokyti nuo pirmųjų gyvenimo dienų. Vaikai turėtų liesti, ragauti ir uostyti viską, kas tik yra jų aplinkoje, susipažinti su naujais skonio, kvapo, lytėjimo, garso elementais, tyrinėti ir formuoti savo autonomišką santykį su pasauliu. Tuomet kvepinimosi taisyklės ir etiketas taptų savaime suprantami.
– Kvepinimasis einant į mokyklą. Ar tai geras pasirinkimas ir kodėl? Į ką reikėtų atkreipti dėmesį?
– Pasaulyje plinta vadinamoji scent-free politika, netgi teisiškai įtvirtinanti bekvapes zonas. Nepaisant, kad labai mėgstu viską, kas kvepia, vis dėlto pritarčiau nuostatai, kad mokyklos turėtų būti scent-free erdvė. Pats išsireiškimas scent-free – šiek tiek nerealus, nes žemėje nėra bekvapės vietos. Juo labiau mokykla nėra sterili bekvapė erdvė. Tačiau kvepalų, dezodorantų ribojimas (ne tik moksleiviams, bet ir mokytojams) labai padėtų jauniems žmonėms lavinti uoslės pojūtį. Žinoma, greta reikėtų lavinti ir uoslės kultūrą, skonį.
– Kiek papurškimų kvapo reikėtų naudoti kvepinantis? Ant kurių kūno vietų dera purkšti kvapus?
– Jeigu kalbėti apie kvepinimosi kultūrą, tai kvepintis reikia tiek, kad jūsų kvepalai netrukdytų man kvėpuoti ir gyventi būnant nuo jūsų per ištiestą ranką. Taip pat reikia prisiminti, kad kvapai nėra tik parduotuvėse parduodami kvepalai ir visos jų atmainos. Kvepintis galima ir natūraliais eteriniais aliejais, pačiam susikurti ir susimaišyti savo kvapą.
Pats baisiausias dalykas, žinoma, yra pigūs dezodorantai.
Kvepinti reiktų pulsuojančias kūno vietas, lengvai papurkšti ant riešų ir kaklo, už ausų.
– Kokius kvapus ar jų sudedamąsias dalis reikėtų rinktis skirtingais metų laikais?
– Žiūrint į semiotinį kvepalų pasiskirstymo rombą jauniems žmonėms tenka dešinysis kampas – ten, kur susitelkę švieži, gaivūs, citrinų, vaisių, žolės, žali kvapai. Tikrai ne sunkūs, narkotiniai, erotiški, persunkti gamtoje nesuyrančiomis sintetinių muskusų molekulėmis. Šaltuoju metų laikotarpiu galima naudoti šiek tiek šiltesnius, labiau į prieskonių zoną įsiterpiančius, kvepalus.
– Kodėl kvapai ant vienų žmonių odos kvepia vienaip, o ant kitų tas pats kvapas – kitaip?
– Patekusios ant odos, kvepalų molekulės susiduria su odos fizinėmis ir cheminėmis savybėmis – odos šiluma, drėgnumu, mikroflora, rūgštingumu (pH), medžiagomis, kurias išskiria oda. Kvepalų ir odos sąveika yra labai kompleksinė, todėl ant skirtingų žmonių odos tie patys kvepalai kvepia skirtingai.
– Ar galima naudoti vienus kvepalus visą gyvenimą?
– Tikrai taip. Nieko bloga prisirišti prie kurių nors kvepalų ir juos naudoti visą gyvenimą. Dar XX a. pradžioje tai buvo norma.
– Ką reikėtų žinoti prieš keliaujant į parduotuvę įsigyti namų kvapų, eterinių aliejų ar kvepalų sau? Gal yra kokių nors pasiruošimo būdų ar net paros metas, kada reikėtų rinktis kvapus?
– Nuo ko pradėti, norint sukurti savo erdvės kvapą? Pirmiausia pripažinkime, kad ypač namų erdvėje vyrauja didžiulė puokštė įvairiausių kvapų.
Antra, pasistenkime suvokti, kokio stiliaus yra mūsų erdvė, įvertinkime jau esamus kvapus ir ieškokime kvapo, kuris harmoningai arba disonansiškai kurtų mūsų erdvės architektūrą.
Visokeriopai pritariu tiems kvapų tyrinėtojams, kurie teigia, kad nevertėtų apsiriboti vien stereotipiniais maloniais kvapais. Intymūs švelnūs ar saldūs, dažnai sunkūs gėlių ar vaisių kvapai toli gražu tinka ne visoms erdvėms – galbūt jie organiškai papuoš bohemišką, „antikvarinę“ erdvę, gal įdomiai derės su popartu, tačiau bus gana svetimi moderniame, iš itin šiuolaikiškų medžiagų sukurtame interjere. Tokiems interjerams reikia daug rafinuotesnių, abstraktesnių kvapų.
Reikia bent kažkiek įsivaizduoti, kokio kvapo norime.
Kuo daugiau tų kvapų – nuo bjauriausio dvoko iki maloniausių „parfumų“ – gebėsime aprėpti, tuo daugiau apčiuopsime įvairiausių sąsajų tarp kvapų ir erdvių.
Paskutinių tyrimų duomenimis, mūsų uoslė pati aktyviausia yra tarp 18:00 ir 22:00 val. Taigi ir kvapus rinktis tada būtų pats tinkamiausias laikas. Pagaliau, kiekvienas galime stebėti savo uoslę ir suprasti, kuriuo paros metu geriausiai užuodžiame.
– Kada keičiasi mūsų skonis kvapams? Kas daro tam įtaką?
– Skonis kvapams, kvepalams priklauso ir nuo to, kiek lavinama uoslė, ir nuo bendro išsilavinimo. Taip pat nuo amžiaus, lyties, gyvenimo patirties, geografinės padėties. Nuo madų ir tendencijų. Šiuo metu orientuotis kvepalų rinkoje – gana nelengvas uždavinys, nes, viena vertus, rinka yra perpildyta komercinio šlamšto, o kita vertus, joje vyksta pokyčiai.
Natūralumo, tvarios gyvensenos banga padeda žmonėms po truputį sąmonėti, galvoti, kaip jie elgiasi su gamta ir aplinka, rūpintis savimi ir ateitimi. Parfumerija šiuo požiūriu yra labiausiai atsilikusi sritis, daugybę metų buvusi mistifikuota, labai uždara, ji vis dar laikosi įsikibusi į sintetiką, nes tai pigu ir leidžia generuoti milžiniškus pinigus, nuslepiant nuo vartotojų, kad dalis parfumerijoje naudojamų sintetinių molekulių neskyla gamtoje, kelia pavojų sveikatai ir pan.
Tik pastarąjį dešimtmetį parfumerija pradeda po truputį išsilaisvinti, žinios „išeina iš pogrindžio“, ima rastis nepriklausomų institutų, nepriklausomų kūrėjų. Visgi tai labai trumpas laikas žymesniems pokyčiams.
Alexey Tsarev nuotr.
