Kartais iki ašarų atviras pokalbis apie viską: norą nenuvilti šeimos, svajonę turėti nuosavą fabriką ir laimingą šeimą bei kelią tų svajonių link.

– Juste, tau nėra nė trisdešimties, o jau esi viena sparčiai augančio kosmetikos gamintojo savininkių. Kas tai – sėkmė, atkaklus darbas, o gal sena svajonė?

– Su kosmetika dirbu labai seniai – šalia grožio industrijos esu nuo 16 metų, o su kosmetikos gamyba susidūriau 22-ejų ir tada labai garsiai ir aiškiai sau pasakiau – noriu savo fabriko. Į tokį mano norą ne itin džiaugsmingai sureagavo tėtis, nes jis daug metų vadovavo gamybiniam fabrikui, matė visus užkulisius ir sakė, „tu tikrai neįsivaizduoji, kaip tai sunku.“ Aš juk jo mažoji dukrelė, kuriai jis visada kartojo, kad privalau žinoti, ko noriu siekti profesinėje srityje, bet, panašu, vis tiek norėjo apsaugoti nuo galimų sunkumų.

Tačiau aš nepersigalvojau, o dabar tėtis labai dažnai tampa mano patikimiausiu verslo konsultantu. Jo patirtis ir buvimas šalia man labai svarbūs. Tai, ką dabar turiu, dar toli gražu nėra mano profesinių svajonių išsipildymas, o tiesiog žengtas pirmas rimtas žingsnis. Kol kas viskas vyksta daugiau mažiau pagal planą – jokių stebuklų, o tiesiog labai daug darbo ir užsispyrimo. Draugai jau net žino mano dažnai vartojamą posakį – kai labai nori, net stebuklo nereikia.

Justė su tėčiu Edmundu Unguraičiu.

Buvo laikas, kai vienu metu ir dirbau, ir mokiausi taip, kad net neturėdavau laiko pavalgyti. Keldavausi šeštą ryto, važiuodavau į darbą, o šeštą vakaro jau sėdėdavau paskaitose anglų kalba. Namo grįždavau devintą vakaro ir aiškiai žinojau, kad, tarkim, vakarieniauti galiu tik iki pusės dešimtos, nes paskui vėl eisiu mokytis arba dirbti. Apie vidurnaktį visada stengdavausi nueiti miegoti, kad ryte protas būtų pasiruošęs darbams, nes naują dieną ir vėl viskas vykdavo pagal griežtą planą. Daug dirbau, dar daugiau mokiausi – ir universitete, ir darbe sėmiau žinias, kiek tik pajėgiau. Dirbau tikrai negailėdama savęs ir nežiūrėdama, ar savaitgalis, ar šventės, diena ar naktis.

Todėl mane neretai stebina kai kurių jaunų žmonių dideli norai, bet mažos pastangos. Vis girdžiu „kol jaunas, tol galiu paieškoti savęs.“ O aš manau, kad kai esi vyresnis, gal noro ir užtenka, bet tada jau jėgos gali nuvilti. Aš jau ir dabar tokio tempo turbūt nepakelčiau, kaip prieš penkerius metus. Taigi, kol jaunatviškos jėgos buvo pakilime, supratau, jog turiu išeiti iš samdomo darbo ir imtis naujų iššūkių...

Kurį laiką su žinomais Lietuvos projektais dirbau laisvai samdoma rinkodaros specialiste, bet griežtai tik su tais, kurie daugiau ar mažiau susiję su grožio industrija. Nenorėjau blaškytis, nes puikiai žinojau, koks mano tikslas – nuosavas kosmetikos gamybos verslas. Ir kai atėjo laikas, su partneriais, su kuriais jau buvome dirbę šioje rinkoje, pažinojome vienas kito darbo stilių ir pasitikėjome, susėdom, apkalbėjom, pažiūrėjom, paskaičiavom ir... nusprendėme, kad kartu galime bandyti atgaivinti jau egzistuojantį, bet sunkiai su verslo situacijomis susitvarkantį fabriką. Pavyko jį įsigyti kartu su mūsų kosmetikos ženklu, kuris labai jau pavargęs buvo. Pakeitėme jį kardinaliai – nuo kosmetikos priemonių formulių iki pakuočių, o svarbiausia, kad visi sutarėme dėl šio prekės ženklo naujų vertybių.

Džiaugiamės, kad šiuos metus, lyginant su praėjusiais, baigsime pardavimus padidinę 80 proc. Toliau aktyviai investuojame į verslą ir su juo siejame visos komandos svajones, nes tiesiog labai mylime tai, ką darome. Ir jokių stebuklu čia nėra, tik maksimalus atsidavimas tam, ką darai. Net mane pačią galite sutikti prie lentynų konsultuojant vartotojus. Dalinu skrajutes ir džiaugiuosi, kad bent kelioms valandoms galiu iš arti pamatyti mūsų kuriamų produktų pirmąjį pasimatymą su vartotojais.

– Į verslą įtraukei savo vyrą Darių. Sunku buvo jį įtikinti, kad kosmetika Lietuvoje gali būti pelningas verslas?

– Tekėdama už Dariaus, kosmetikos versle jau buvau ne vienerius metus, tuo metu vadovavau trims kosmetikos ženklams. Darius matė, kiek savęs atiduodu darbe, moksluose. Tad mano verslumu, atkaklumu ir patirtimi jis pasitikėjo – žinojo, jog dėl savo svajonės galiu padaryti labai daug. Supažindinti jį su grožio industrija man buvo smagu, nes jis norėjo su ja susipažinti. Juk žinojo, kad tai viena didžiausių mano aistrų. Mes juk šeima, man taip pat įdomu klausyti apie jo teisininko karjerą, patiriamus iššūkius. Esame vienas kitam labai įdomūs kiekvieną dieną, taigi, turbūt tai viena esminių mūsų šeimos stiprybių. Džiaugiuosi, kad apie kosmetikos verslą jam buvo įdomu ne tik klausytis, bet ir į jį įsitraukti.

Turbūt viena esminių viso to priežasčių buvo ir mūsų partnerių profesionalumas. Puikiai atsimenu, kaip vedžiau Darių susipažinti su dabartiniais mūsų partneriais. Iki to jis jų nepažinojo, tačiau po susitikimo man tiesiog pasakė: „matau, kad su jais tu jau esi komanda, ir šita komanda aš tikiu.“ O dabar mes abu parduotuvėje be žodžių traukiame prie kosmetikos lentynų, apžiūrime mūsų produktus. Darius daug klausinėja, viskuo domisi. Jis su savo advokatų kontora įmonėje yra atsakingas už teisinius dalykus. Visa kūrybinė dalis jau yra kitų komandos narių atsakomybė, bet jis visuomet ja pasidomi, pasidalina savo įžvalgomis tiesiog kaip vartotojas.

– Judu su Dariumi auginate dvejų Patriciją, kuri gimė kuriant verslą. Nenorėjai luktelėti, pirma užauginti verslą, o tada gimdyti vaiką?

– Šeima man visuomet buvo, yra ir bus pirmoje vietoje, ir tai nesvarstytina. Kai susipažinau su būsimu vyru, mes žinojome, kad norėsime vaikų, tad natūralu, kad pastojau. Žinoma, truputį jaudinausi, kaip pavyks viską suderinti, bet aš tikiu, jog žmogus taip sutvertas, kad mylėtų, daugintųsi ir stengtųsi nuolat tobulėti. Taigi, tikėjau, kad pavyks visa tai suderinti ir man, nes augdama turėjau puikų pavyzdį – savo mamą.

Besilaukdama žinojau, kad versle pertraukos daryti negaliu – iškristi iš rinkos man būtų buvę per didelė prabanga, nes pinigai jau investuoti, be to jaučiau atsakomybę ir prieš partnerius. Reikėjo išmokti visus darbus planuoti pagal mano naujosios vadovės Patricijos poreikius. Bet mano vaikui kokybiško dėmesio niekada netrūko, nes jos poreikiai visada buvo ir bus pirmoje vietoje.

Justė ir Darius Pinkevičiai dukrelės Patricijos krikštynose.

Kai išgirstu kitų moterų pareiškimus esą „darau karjerą vaiko sąskaita“, su tuo negaliu sutikti. Žinoma, už visas kalbėti negaliu, bet aš karjerą darau tik savo asmeninio poilsio ir laisvo laiko sąskaita, o ne vaiko. Man visada kilo klausimas, kodėl veikli moteris, kol vaikas darželyje smagiai leidžia laiką, mokosi bendrauti su savo amžiaus vaikais išėjusi į darbą, sulaukia piktų komentarų, o ne palaikymo – „šaunuolė, stengiesi suspėti kuo daugiau“. Bet jeigu moteris ištrūksta su drauge išgerti kavos, tada jau viskas nėra taip blogai, tiesiog moteriškas prasiblaškymas. Kiekviena moteris turi teisę pasirinkti, kaip jai praleisti savo laiką.

Pirmaisiais metais Patricija labai dažnai buvo tarsi mano „rankinukas“. Ji buvo jauniausia vienos didžiausių pasaulyje kosmetikos parodų dalyvė, kartu važiuodavome sportuoti, į grožio procedūras. Dukra yra dalyvavusi ne viename mano verslo susitikime. Patricija, ačiū Dievui, auga sveika ir labai žingeidi, viskuo besidominti ir labai linksma mergaitė. Būtent ji ir yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl aš taip stengiuosi darbe ir rūpinuosi savimi. Nes tikiu, jog toks gyvenimo būdas moteriai padeda tobulėti, išlikti įdomiai, jaustis drąsiai ir nepriklausomai, o būtent to aš jai ir linkiu. Kaip aš viso to ją išmokysiu, jei pati nesistengsiu taip gyventi ir rodyti jai būtent tokio pavyzdžio?

– Juste, susidaro įspūdis, jog tu tarytum super moteris – visur spėji, viską padarai. Esi perfekcionistė?

– Taip, tikrai esu perfekcionistė ir su tuo gyventi kiekvieną dieną nėra taip jau lengva. Aš visada nuoširdžiai noriu, kad viskas pasisektų puikiai. Tarkim, kai rašiau baigiamąjį magistro darbą, labai norėjau gauti tik 10. Nors kas būtų pasikeitę, jeigu būčiau gavusi 9? Taip pat ir darbe ar asmeniniame gyvenime. Ir artimieji man dažnai kartoja: „tu nenorėk, kad viskas būtų tobula... reikia juk visaip“. O aš vis stengiuosi ir stengiuosi, imu į širdį, jei nepavyksta.

Vienas juokingesnių perfekcionizmo pavyzdžių, iš kurio juokiasi mano draugai, mano manija švarai ir ypač vonios kambariui. Tarkim, po dušo kiekvieną kartą nuvalau nuo sienelių vandens lašus, o kranus nusausinu rankšluosčiu, kad jie blizgėtų. Tą patį jau daro ir mano vyras. Gal ir atrodo kiek perteklinis reikalas, bet tai mūsų namai, mūsų vonia ir nepriekaištinga švara man sukuria išskirtinį komforto jausmą. Asmeniškai aš tik tokioje aplinkoje noriu tepti veidą ar kūną kremu, dėtis kaukes.

Atsakomybės jausmą man įskiepijo tėtis – ne veltui sakoma, kad mergaičių gyvenime itin didelę įtaką turi būtent tėčiai... Niekuomet nepamiršiu, kai mokykloje reikėjo iliustruoti perskaitytas knygas ir kartą aš, perskaičiusi apie ančiuką Donaldą, jį nupiešiau taip, kaip mokėjau. Tačiau mano tėtis padavė liniuotę, Donaldo paveiksliuką ir paprašė pasistengti nupiešti kruopščiau. Žinoma, sėdėjau, matavau su ta liniuote ančiuko snapo dydį, piešiau, spalvinau, ir man išėjo na tikrai labai panašus ančiukas Donaldas. Tačiau pikčiausia buvo, kai mokykloje niekas nepatikėjo, jog viską padariau aš pati! Iki šiol pamenu šią tėčio pamoką ir dažnai pritaikau ją gyvenime.

Mūsų šeimoje buvo dažnas juokelis – „nedaryk šeimai gėdos“. Tai buvo tarsi juokas, bet visi suprantame, kad kiekviename juokelyje yra dalis tiesos. Taigi, mes su sese prieš vertindamos savo veiksmus, juos visada įvertindavome pagal šį posakį. Ir man, ir sesei buvo suteiktos visos sąlygos save realizuoti, tobulėti, ir visada siekdamos tikslų jautėme nuolatinį tėvų drąsinimą ir palaikymą, bet kartu ir didelį atsakomybės jausmą vienas prieš kitą. Aš – labai laiminga moteris, nes augau tikrai nuostabioje šeimoje, ištekėjau už vyro, kuriam šeimos tradicijų puoselėjimas yra taip pat labai svarbus.

– Netrukus artimiausių draugų apsuptyje švęsi savo jubiliejų, tau lapkričio 13 d. sukanka 30 metų. Ką tau reiškia šis apvalus skaičius?

– Tiesą pasakius, tai pirmas toks kartas, išskyrus, žinoma, vaikystę, kai aš noriu švęsti savo gimimo dieną. Labai noriu pakviesti žmones, su kuriais bendrauju, nes tarp jų yra nemažai vienas kito nepažįstančių, o aš noriu, kad visi man brangūs žmonės susipažintų ir bendrautų. Tai laikas, kai aš noriu pamatyti visus savo draugus vienoje vietoje. Ir tuos, su kuriais kone kasdien bendraujame, ir tuos, su kuriais vakarienės nueiti vis žadame, tačiau nespėjame.

O pats skaičius man turbūt atneš tik dar daugiau naujų planų, ir, tikiuosi, dar daugiau drąsos niekada neišsigąsti, jeigu planai ima ir sugriūna. Taigi, linkiu sau drąsos visuose iššūkiuose bei mokėjimo sustoti ir pasimėgauti akimirka.