– Asta, papasakokite apie savo vystomą mados projektą – „Mados terapijos butiką“. Kas tai ir kokioms moterims jis skirtas?
– „Mados terapijos butikas“ – mobilus mados projektas, atsirandantis įdomiose, jaukiose, gražiose Vilniaus, ir ne tik, vietose. Moteris mados terapijai registruojasi iš anksto, nes yra skiriamas individualus laikas, iš gausybės drabužių parenkami tik jai skirti ir tinkami drabužių deriniai.
Įsiklausant į moters šio gyvenimo etapą ir kuria linkme ji norėtų keliauti savo gyvenimo keliu. Visos teorinės taisyklės čia galioja: spalva, faktūra, proporcijos, sezono madingiausios detalės, nes tai – kaip nebyli kalba, transliuojama aplinkai. Bet didžiausias dėmesys yra skiriamas vidinei moters būsenai. Nes jeigu moteris išgyvena periodą, kai reikia „susirinkti save“, neoninės spalvos nesuteiks jai vidinio ir išorinio pasaulio harmonijos.
Kiekvienam gyvenimo spektakliui – savas kostiumas! Nesušoksi „Gulbių ežero“ su „Carmen“ kostiumu. Moteris mados terapijos metu gali atsipalaiduoti ir nesukti sau galvos, ką su kuo derinti. Ji tik rengiasi jai atneštus drabužių derinius ir bando prisijaukinti „naują odą“. Nuėjusi pati į parduotuvę, atsidūrusi naujoje aplinkoje, kad išsaugotų saugumo jausmą, ji nesąmoningai ieško to pačio rūbo, kuris jau kabo jos spintoje. Nes tas variantas jau patikrintas, todėl niekas iš aplinkos net nepastebi naujos suknelės. Ir gyvenime nieko naujo neatsitinka.
Labai dažnai girdžiu – „šito pati niekada nebūčiau apsirengusi“. Nėra jau taip paprasta matyti save ir vertinti naujai. Neretai reikia įdėti nemažai energijos ir psichologinių žinių, kad moteris patikėtų savimi ir nepabijotų savyje pažadinti tai, kas jai suteikia pasitikėjimo, laimės ir džiaugsmo. Džiaugiasi ne tik ji. Džiaugiasi ir aplinka. Gavusi daugybę komplimentų, moteris patiki, kad ji gali būti graži ir laiminga, praplėtusi garderobo ir aplinkos ribas. Mes esame visuma mus supančio matomo ir nematomo pasaulio, tad, kiek suteikiame grožio ir gėrio aplinkai, tiek ji mus pakylėja į aukštesnį emocinį lygį.
Būna, jaučiu, jog poniai reikia laisvalaikio sportinio kostiumo. O ji man sako: „Aš 15 metų neatostogavau, visas mano gyvenimas yra darbas. Ir tikrai man to sportinio kostiumo nereikia.“ Bet mano širdies balsas niekada manęs neapgauna. Įkalbu surizikuoti. Ir po kiek laiko matau jos feisbuko paskyroje nuotraukų prie baseino, tarp palmių.
– Jūsų požiūriu, mada ar stilius griežia pirmuoju smuiku?
– Mada – meno sritis, apimanti visas žmogaus gyvenimo sritis ir raidą. Žiūrint paviršutiniškai, galima galvoti, kad tai – snobizmas. Bet, verčiant istorijos puslapius, žiūrint nutapytus portretus ir senas nuotraukas, mums iškyla vaizdas, kaip gyveno žmonės vienu ir kitu laikotarpiu. Tai vienas iš įrodymų, kad išvaizda transliuoja informaciją apie mus.
Buvo laikas, kai pasaulis stovėjo ant Trečiojo pasaulinio karo slenksčio. Ir daugelio dizainerių kolekcijose buvo įžvelgiama ryški hipiškų elementų linija. O hipiai, kaip žinome, yra gėlių vaikai, jų filosofija apima taiką ir žmogaus laisvę.
Prieš sprogimus Paryžiuje „Chanel“ kolekciją pristatančių merginų plaukai buvo sušukuoti lyg kruasanai. Tai – lyg nuojauta apie pasikeitimus. Stella McCartney savo kolekciją nufotografavo ant šiukšlynų krūvos, taip atkreipė visuomenės dėmesį į tai, ką mes darome su Žeme ir savimi. Ryški tendencija – iš baleto temos (bateliai, galvos aksesuarai, kuodeliai, drabužių kirpimai), tai lyg noras sugrąžinti žmogaus sąmonę prie tikrojo meno. Ir daugybė daugybė kitų pavyzdžių. Verčiant „Vogue“ žurnalą galima tarp eilučių, nuotraukose, pamatyti daug dalykų, tokių kaip politika, naujausios technologijos, žmogaus sąmoningumas, siekiai ir t. t. Taigi, ar mada gali būti nesvarbi?
Stilius yra tai, ką žmogus transliuoja apie save išoriniam pasauliui. Jeigu nebus jungties tarp proto ir širdies, nebus stiliaus. Bus tik tendencijų kopijos arba gili praeitis, o tai signalizuoja apie užstrigimą laike. Todėl svarbu ir mada, ir stilius. Bet kartu nesvarbu niekas. Svarbiausia yra žmogaus būsena, jo siekiai, jausmai ir laisvai tekanti energija. Jeigu žmogus harmoningas, suvokia jį supantį pasaulį, jis bus ir madingas, ir stilingas. Tačiau yra vienas „bet“. Tokiu dinamišku laikmečiu reikia turėti paruoštų špargalkių, tam tikrų drabužių derinių tam, kad, kai būname pavargusios ir nėra jėgų naujai informacijai ir kūrybai, vis vien būtumėme ir madingos, ir stilingos. Apranga kritiniais momentais padeda pasiekti stulbinamų rezultatų.
– Kokiomis taisyklėmis vadovaujatės kurdama savo asmeninį stilių?
– Kiekvienam gyvenimo spektakliui – savo kostiumas! Stengiuosi neturėti išankstinių nuostatų plėsdama savo suvokimo ribas. Per naujus drabužių derinius galima savyje surasti ir pažadinti naują moterį, kurios atvaizdas veidrodyje gali atidaryti naujas gyvenimo duris.
– Kai peržvelgiate senus nuotraukų albumus – ar aiškiai matote savo stiliaus evoliuciją? Kokius ryškiausius pokyčius įžvelgiate nuo gūdžių 1995-ųjų, kai buvote išrinkta „Gražiausia pasaulio lietuvaite“?
– O, šioje srityje įvyko didžiulė transformacija, didžiulė evoliucija! Aš augau be interneto, mados žurnalai tuomet tebuvo „Tarybinė moteris“, veliau atsirado „Burda“. Klasėse kabėjo Lenino portretas, o moteris priklausė darbo liaudžiai su kūju ir pjautuvu. Stengiausi būti pavyzdinga Lenino anūkė, bet dusau nuo tokio požiūrio į moterį ir moterišką eleganciją. Atsidarius sienoms, patekus į mados pasaulį, širdis džiaugėsi, bet mokytis, tobulėti, suvokti informacijos srautą nebuvo paprasta. Tie, kurie gimė Paryžiuje, Florencijoje ir t. t., jau gimė muziejuje. Ten aplinka formavo žmogaus pasaulėžiūrą nuo pat gimimo. Ir aplinkos grožis buvo kaip duotybė.
– Dažnai kalbate apie tai, jog tinkamai parinkta apranga tiesiogiai veikia mūsų savijautą, sudaro įspūdį aplinkiniams. Ar turite pavyzdžių iš asmeninio gyvenimo?
– Turiu labai labai daug pavyzdžių ir iš savo asmeninio gyvenimo, nes mados terapijos filosofiją pirmiausia „perleidžiu“ per save. Pirma mano pamoka gan skaudi; buvau išvykusi į užsienį modeliauti, pirmasis mano kastingas. Aš sau tokia graži ir pasipuošusi, atskridusi tiesiai iš Plungės. Ir į mane net nepažiūrėjo. Net nekalbėjo. Jaučiausi kaip niekas. Bet susipažinau su buvusiu modeliu, ji greitai padėjo suvokti, kaip rūbais galima padėti sau. Aš lyg ir nepasikeičiau, bet triumfas įvyko! Gavau kvietimus iš visų dizainerių, kurie tuo metu dalyvavo mados festivalyje.
– Kokias didžiausias aprangos dilemas pastebite bendraudama su klientėmis?
– Moterys, kaip įprasta, renkasi tokį patį rūbą, kurių jau pilna spinta, nes jos, atėjusios į naują aplinką, jaučiasi psichologiškai saugesnės, kai toje aplinkoje randa ką nors pažįstamo ir įprasto. Mados terapijos metu moterims reikia tik rengtis ir mėgautis savo atvaizdu veidrodyje. Bet prisijaukinti „naują odą“ nėra lengva užduotis. Moterys dažniausiai pradeda tikėti, kad gerai atrodo ir naujas rūbų derinys labai tinka, tik tada, kai gauna komplimentų iš aplinkos.
Dar vienas labai standartiškas dalykas, kad prisigalvoja sau nebūtų trūkumų ir keistų stereotipų, kas tinka ir kas ne, tad išbandyti naujų dalykų nebūna taip paprasta. Pamatyti save naujai, suvokti ir susipažinti su nauja „aš“ – rimta užduotis. Bet kuo toliau, tuo labiau moterys darosi laisvesnės, sulaužo stereotipų sieną, praplečia galimybių ribas, leidžia sau būti gražiomis ir laimingomis.
– Kaip jūsų gyvenime atsirado mada ir kas pasitarnavo kaip stiliaus įkvėpimas?
– Viskas vyko labai organiškai. Net pats pavadinimas „Mados terapijos butikas“ atėjo savaime. Kai dukrytė buvo maža, buvau sukūrusi mamų klubą. Tiesiog padėdavau moterims gražiai apsirengti, nes po vaikelio gimimo jos dažniausiai užmiršta save, joms labai reikia palaikymo iš aplinkos tiek veiksmais, tiek gerais žodžiais. O gražiai atrodanti mama = gera moters nuotaika. Gerai ir vaikui, ir vyrui, ir visai aplinkai!
Madą mačiau iš visų pusių. Ir užkulisius, ir scenoje, ir jos kūrimą. Ir ne tokius spindinčius momentus. Man pačiai visada buvo įdomu mados psichologija, mados istorija. Kaip ji atspindi laikmetį? Kodėl žmonės visais laikais siekė būti estetiškai gražūs? Ir kodėl kita grupė žmonių taip pyksta ant grožio ir mados?
– Ar daug laiko praleidžiate apgalvodama savo drabužių derinius? Galbūt turite tokių vakaro ritualų, kaip, pavyzdžiui, apsvarstyti kitos dienos aprangą?
– Senai nebedėlioju kitos dienos derinių iš vakaro. Kita diena, kita aš, kita nuotaika, vibracija. Taigi, nieko nėra senesnio nei vakarykštis derinys. Aš čia juokauju. Bet dalis tiesos yra. Aš daug skaitau, daug keliauju, stengiuosi susipažinti su kuo platesne žmonių veikla, kad suprasčiau, kaip transformuosis mada ateityje. Viena iš mano meditacijų – tai naršymas „Pinterest“ ir rašymas savo feisbuko paskyroje. Kai smegenys persisotina ir nepriima informacijos, tiesiog tuo užsiimu. Ir gimsta naujų minčių.
– Dažniau apsiperkate Lietuvoje ar užsienyje? Galbūt turite šopingo taisyklių, kuriomis vadovaujatės?
– Viena taisyklė – apsipirkimas turi suteikti didelį malonumą. Antra taisyklė – neperku pavienių rūbų. Trečia taisyklė – niekada nesakau, kad šito drabužio neturėsiu kur apsivilkti. Jeigu man patinka derinys, tikrai suvaidinsiu gyvenimo spektaklį su šiuo kostiumu! Gal net pati tą spektaklį susikursiu.
– Kaip manote, kas galėtų moterį apsaugoti nuo kasdienio galvos skausmo – „neturiu ką apsirengti“?
– Moteris dažniausiai neturi ką apsirengti, nors spinta lūžta nuo drabužių, nes jos perka pavienius rūbus. Ir paskui spintos „balagane“ labai sunku arba net neįmanoma jų suderinti. Tegul moterys perka drabužių derinius sezono pradžioje, kad paskui juos keisdamos tarpusavyje galėtų atrodyti vis naujai. O tie, kurių silpnoji pusė yra mada ir bėgiojimas po parduotuves, tegul kreipiasi į profesionalus arba ateina į mados terapiją.
