Kas gi ta apsinuoginusi dešinėn žvelgianti moteris Gia Ram paveiksluose, koks menas yra „Instagram“ laikais ir kaip tai atsispindi lietuviškame meno pasaulio kontekste, kalbame su pačia menininke.
– Kas tau yra menas?
– O Dieve, viskas! Gyvenimas ir visas pasaulis. Žmonės ir jų santykiai. Man menas tikrai neapsiriboja paveikslais. Tai – tik maža viso to dalelytė.
– Papasakok apie savo karjeros kelią. Kuo užsiėmei anksčiau?
– Pamėginsiu trumpai. Pradėjau mokyklos laikais – mama mane nuvedė į Dailės mokyklą, tai padaryti ją paragino mano pradinių klasių mokytoja. Meno mokyklą vis mesdavau ir vėl grįždavau. Visą vaikystę vis persigalvodavau. Nuspręsdavau, kad nenoriu, išeidavau, o po metų galvodavau, gal visgi noriu, ir vėl grįždavau. Ir taip daug metų.
Šešiolikos pradėjau dirbti modeliu, bet realiai juo dirbti niekada nenorėjau ir pati profesija man nepatiko. Tai buvo vienintelė reali galimybė išvykti ir pakeliauti po pasaulį. Modeliu dirbau apie penkerius metus, bet net ir keliaudama visą laiką piešdavau. Juokinga, tačiau dar mokykloje sakydavau, kad ko tikrai nedarysiu gyvenime – tai tikrai netapysiu. Man tapyba atrodė tragedija – išsimurzini dažais, tie teptukai, o Dieve! Niekada nesakyk niekada (juokiasi).
– Kada atėjo tas momentas, kai nusprendei atsisakyti modelio karjeros?
– Na, šio darbo niekada nenorėjau ir jis man nelabai patiko. Tikrai nebuvau iš tų žmonių, kurie tam atiduoda visą save, eina į visas atrankas. Aš juos praleisdavau, patingėdavau ir nebuvau motyvuota šioje srityje siekti kažko daugiau. Nesijaučiau laiminga tai darydama, tad visada žinojau, kad tai – mano laikina veikla. Darbas, kad pamatyčiau pasaulį, pakeliaučiau, susipažinčiau su žmonėmis, sukurčiau kontaktų ratą.
Tikriausiai atėjo laikas, kai nebegalėjau dirbti modeliu, nes norėjosi tiesiog užsiimti tuo, ką man gera veikti. Kažkuo, kam galėčiau skirti visą savo laiką ir norėčiau tobulėti, eiti pirmyn. Taip prieš penkerius metus nusprendžiau, kad visiškai nebedirbsiu modeliu ir pradėjau tapyti. Galvojau, kaip bus – taip, bet bent žinosiu, kad pabandžiau.
Pradėjusi tapyti labai bijojau nepateisinti savo pačios lūkesčių. Dėl to nuolat buvo baisu žengti pirmąjį žingsnį ir rimtai tuo užsiimti. Pirmasis žingsnis ir buvo sunkiausias.
Visiems visą laiką sakau – žinau, kad labai sunku, bet tikrai neverta bijoti žengti pirmojo žingsnio. Išgirdus tokius padrąsinimus, atrodo, „pats ir ženk tą pirmą žingsnį“, bet tikrai reikia nugalėti save. Šis žingsnis būna sunkus tik dėl paties pasistatytų psichologinių barjerų.
– Bet kaip tai padaryti?
– Tokiais momentais, kai reikia priimti sprendimus, save viduje labai apibaru, tuomet susiimu, paimu ir padarau. Ir viskas. Ne be reikalo sakoma, kad geriau žinoti, jog bent pabandei, negu gailėtis visą gyvenimą, kad nė nepamėginai ir nedavei galimybės savo veiklai.
Iš tiesų jokio recepto ar paslapties. Viskas – tavo rankose. Turi pats tai suvokti!
– Tavo tapyboje – dažnas moters atvaizdas. Kokia yra ta moteris, kurią vaizduoji?
– Tai nėra konkreti moteris, man ji – moters pavidalu perteiktos dangiškos būtybės ir energijos, visa visata. Visada sakydavau, kad tai – stiprybės simbolis. Jos žiūrėjimas į dešinę simbolizuoja žiūrėjimą į ateitį. Visada į tą moterį žiūriu labiau kaip į mūsų visatą, kažką stebuklingo, o ne kaip į konkretų žmogų.
– Kai kurie žmonės mėgsta lyginti tave pačią su ta moterimi. Kaip tu į tai reaguoji?
– Anksčiau tai mane labai erzino, bet dabar net smagu kartais pasiklausyti įvairių nuomonių. Bet ne – aš savęs netapau. Tapau tai, kas mano akiai yra estetiškai gražu ir priimtina. Faktas, kad jos dažniausiai būna tamsiais plaukais, mano plaukai irgi tamsūs, nes man taip gražu. Taip ir kyla asociacijos.
– Kokią žinutę sieki skleisti savo menu?
– Koks geras klausimas. Jų labai daug! Reikia pagalvoti, kokia ji yra šiandien. Aš per daug turiu įvairiausių minčių ir idėjų galvoje, viską visada norisi labai įprasminti, bet fiziškai neišeitų visko apimti. Dėl to kartais reikia į viską žiūrėti paprasčiau – taip pasieksi daugiau.
Šiandienos mano žinutė – žinau, labai banalu – meilė (tokia pati iš tikrųjų buvo ir vakar, ir prieš metus, ir visada!). Norisi, kad kiekvienas dalytumės meile ir elementaria pagarba ne tik vienas kitam, bet ir patiems sau. Manau, tai – vieni svarbiausių dalykų pasaulyje kiekvienam žmogui. Tiesiog gerbti kitą tokį, koks jis yra. Pamilti save ir visus aplink. Nustoti vieniems kitus teisti. Liūdna žiūrėti, kaip daug kas vis dar šiais laikais bendrauja, žiūri į kitus ir kaip šneka. Neprarandu vilties, kad pasaulis tikrai vieną dieną bus gražesnė vieta.
– Savo tapyboje neseniai reflektavai „Instagram“. Ar socialinės medijos – tavo darbo dalis?
– Nežinau, kaip man viskas klostytųsi be „Facebook“ ir „Instagram“. Tai yra pagrindinė vieta, per kurią galiu pasiekti žmones ir per kurią klientai pas mane ir ateina.
– Iš „Instagram“ gauni ir įkvėpimo?
– „Instagram“ kas rytą pusvalandį naudoju tiesiog nuotraukoms peržiūrinėti. Nežinau, kiek iš to gaunu įkvėpimo, o kiek tai yra tiesiog liga (juokiasi). Bet tokiais laikais gyvename.
Jaunoji karta, kuri auga su internetu, yra tikrai protingesnė. Tie vaikai tikrai kitokie nei mes – kur kas atviresni. Žinau, daug kas šneka, kad socialinės medijos – labai blogai, bet aš tame nematau nieko blogo. Yra daug blogesnių dalykų pasaulyje.
– Kas pastaruoju metu tave labiausiai įkvėpė?
– Nelabai būna pavienių dalykų, kurie mane įkvėptų. Tai visada būna įvairių dalykų kratinys – pamatai nuotrauką, kurioje vyrauja tam tikros spalvos. Tai gali būti ir baldas ar bet koks kitas daiktas. Pasiimu tiesiog energiją, kurią tai skleidžia, koks jausmas būna perteiktas. Viskas susideda.
Tikrai daug įtakos turi kelionės. Net nesuprasi, kaip, bet jos duoda savo.
– Tavo darbai dažnai būna aštrūs, kažkam gal ir šokiruojantys. Ar tau svarbios reakcijos, kurių sulauki iš žmonių?
– Niekada apie tai nesusimąsčiau. Nesiekiu šokiruoti. Aš labiau noriu visus nukelti į kitą pasaulį – sukelti šypseną ir įkvėpti džiaugtis savimi bei gyvenimu. Jei bent vienas žmogus kažką gero iš to pasiima, man tai yra pasiektas tikslas.
– Tavo darbuose dažnai vyrauja ryškios, ekspresyvios spalvos. Kodėl renkiesi būtent jas?
– Spalvas naudoju pagal nuotaiką, man visada tapyboje patiko ryškios spalvos. Visiškai atvirkščiai yra spintoje ir namuose. Dabar labiau pereinu prie švelnių, pastelinių, žemės spalvų, kūno spalvos. Ir nė neįsivaizduoju, kas bus rytoj.
– Paminėjai savo spintą. Kokius drabužius mėgsti?
– Nežinau, ar dėl to, kad tapau, bet turiu labai blogą ydą – įsimyliu daiktą akimis. Pamatau suknelę ar palaidinę, ir, jei ji kažkokių kitokių spalvų, raštų, kirpimo, – viskas! O paskui to tų rūbų nenešioju. Dėl to seniau būdavo, kad nusiperku rūbą, pasikabinu į spintą, man labai gražu į jį žiūrėti, bet taip niekada ir neapsivelku. O Dieve, norėčiau neprarasti vilties, kad ir aš užaugsiu bei atsikratysiu šio įpročio!
Esu džinsų fanatikė, net nežinau, kiek jų turiu. Pusė jų – mėlyni, bet man jų spalvos visos skirtingos. Kartais mėgstu užsidėti 90-ųjų plačius džinsus aukštu juosmeniu, su jais – bodį ir sportbačius. Kitą dieną užsinoriu šilkinės suknelės su vyrišku švarku. Tai – taip pat nuotaikos atspindys, vyraujantis tarp labai moteriško ir „hide & seek“stiliaus (aš taip vadinu rūbų stilių tomis dienomis, kai nori pasislėpti ir dideli džemperiai yra geriausias draugas).
– Domiesi mada?
– Seniau labai domėjausi. Savo pirmąjį britišką „Vogue“ žurnalą nusipirkau, kai man buvo kokie keturiolika metų ir Lietuvoje jų nelabai buvo. Pamenu, sakiau mamai, kad čia – mados biblija ir ją turiu turėti kiekvieną mėnesį. Dabar taip pat atkreipiu dėmesį į madą, o ieškant įkvėpimo mada tikrai būna viena jų.
– Ar pasakytum, kad fizinis grožis atveria daugiau kelių gyvenime?
– Iš dalies ir taip, ir ne. Pas mus Lietuvoje daugiau kelių tikrai uždaro. Aš manau, kad neturėtų išvis tokia sąvoka egzistuoti! Kas yra tas „fizinis grožis“? Kaip gali kažkas tai nuspręsti? Ir visgi pas mus kažkodėl manoma, kad žino, kas tai yra.
Jeigu patenki į visuomenės sukurtus „ji graži“ standartus – labai liūdna, bet tampi ir tuo stereotipu, pasak kurio, negali kažko per daug rimtai veikti, taip pat – ir meno pasaulyje. Pavyzdžiui, tai, kad dirbau modeliu, Lietuvoje (ir įdomiausia, kad tik Lietuvoje), man kiša koją meno pasaulyje, nes tam nematomam mūsų meno ekspertų ratui aš esu „dar viena manekenė, kuri sumąstė patapyti“.
Aš niekaip negaliu suprasti tokio požiūrio. Na gerai, tarkime, kelerius metus, kad užsidirbtum pinigų, kai studijavai, pardavinėjai sumuštinius. Tai jei vadovausimės anksčiau pateikta logika, tave visą gyvenimą vadinsime sumuštinių pardavėju, kuris nusprendė dabar būti daktaru?
Mes bandome būti pasaulietiški, atviri ir viskuo besidomintys bet daugumai mūsų vis dar trūksta elementarių žmogiškų vertybių. Tokių kaip paprasčiausia pagarba kitam, kad ir koks tas žmogus būtų ir ką darytų. Mes vis dar teisiame, apšnekame, pavydime ir net sąmoningai kandame. Ir blogiausia, kad nevertiname patys savęs.
Nėra „teisingo grožio“ – mes visi skirtingi ir visi individualūs. Visi turime skirtingą skonį ir tai, kas tau gražu, neturi būti gražu kitam. Ir tai jokiu būdu nereiškia, kad kažkuris iš jūsų yra neteisus. Neturėtum savęs slėpti tam, kad būtum įvertintas. Neturėtum bijoti mylėti save ir tai parodyti. Ir neturėtų egzistuoti jokie grožio standartai, nes tai – tiesiog neaprėpiama ir tikrai neprasideda nuo išorės.
Straipsnyje panaudotos Nerijus ir Gintarė nuotraukos.
