– Dažniausiai sulaukiate klausimų apie muziką, gyvenimą JAV ir santykius su vyru, šįkart pasikalbėkime kiek moteriškesne tema. Moterys dažnai vadinamos perdėm priekabiomis dėl savo atvaizdo veidrodyje. Ar jaučiatės gerai savame kūne?
– Kaip ir kiekvienas žmogus matau savyje dalykų, kurie man ne visai patinka, bet išmokau jų nesureikšminti. Truputėlį prie savęs prisikabinti, ko gero, yra normalu mums visiems. Bet kas nėra normalu, tai didžiulis žmogaus išvaizdos sureikšminimas virš kitų jo savybių. Pamenu, būnant trylikos, brandos periodu, mano klubai suapvalėjo ir artimas šeimos bičiulis pasakė, kad laikas susimąstyti, nes su tokia figūra niekada negalėsiu būti popmuzikos atlikėja. Aš net nepagalvojau, tiesa tai ar ne. Priėmiau tai kaip faktą ir tiek.
Galvojau, reikia būti „išmintinga“, tiesiog pabrėžti privalumus ir slėpti „trūkumus“. Tuomet visą dėmesį sukoncentravau tik į balso lavinimą, knygų skaitymą, buvimą su artimaisiais. Nesidairiau į vaikinus, nesidomėjau vakarėliais, madomis, nes kompleksavau. Prisigalvodavau kvailų dietų.
Dabar, kai tai prisimenu, man pasidaro ir liūdna, ir juokinga, ir pikta. Liūdna, kad šortus ir trumpas sukneles pradėjau dėvėti tik persikėlusi į Los Andželą, būdama daugmaž 23-ejų. Juokinga, kad tiek laiko man to žmogaus pasakyti žodžiai atrodė nenuginčijama tiesa. Ir pikta, nes mūsų kultūroje yra taip sureikšminama moters išvaizda, kad kažkoks diedas drįsta pasakyt besiformuojančiai trylikos metų merginai, kad ji negali būti sėkminga dainininkė dėl platesnių klubų.
Suprantu, kad pasitikėjimas savimi dažnai neatsiranda tiesiog taip paprastai. Tam reikia laiko, patirties ir žinių. Suvokti, kad tai esi tu ir kito tokio nėra. Nėra geresnės tavo versijos, į kurią tu turi lygiuotis, nes yra tik viena versija ir svarbiausia yra atrasti, kaip būti laimingu. Los Andžele pradėjau reguliariai sportuoti, derinti mitybą, formos pasikeitė, o kompleksai vis dar kurį laiką buvo išlikę. Tuomet ir supratau, kad problemos slypi ne mano kūne, o galvoje. Didžiausią įtaką man padarė vyras, kuriam aš graži tokia, kokia esu ir jis neleidžia man blogai apie save šnekėti.
– Sakoma, Amerika – tikra liaupsių šalis. Ar sulaukiate komplimentų dėl išvaizdos?
– Manau, kad Amerika ne tiek liaupsių šalis, kiek žmonės čia mažiau kompleksuoti reikšti savo nuomonę ir, jei jiems kažkas atrodo gražu, jie taip ir pasakys. Daugiausia komplimentų sulaukiu dėl plaukų ir aprangos.
– Kaip manote, ar grožis – svarbus faktorius pramogų pasaulyje?
– Manau, kad tai buvo žymiai svarbiau prieš kokių penkioliką metų. Dabar daug didesnį faktorių turi originalumas ir savitumas. Yra galybė ypatingai sėkmingų atlikėjų, kurie nėra vadinamojo „standartinio“ grožio. Manau, tam didžiausią įtaką padarė internetas.
Anksčiau muzikos pasaulyje išgarsėti buvo galima tik per vadybininkus ir leidybines kompanijas, kurios turėjo kontaktų su radijo stotimis ir televizijomis, tad žmonės klausydavo tik tai, kas jiems būdavo paduodama. Taip buvo formuojamos ir mados, standartai. Dabar galima prasimušti tiesiog įkeliant video į Youtube iš savo kambario. Ir jei esi talentingas ir įdomus, žmonės tavęs klausys nekreipdami dėmesio į tai, kaip tu atrodai.
– Ar būdama visuomenėje atpažįstamu žmogumi, esate jautusi spaudimą visur ir visada atrodyti pasitempusi, susitvarkiusi? O galbūt jums tai – įprastas, kasdienis dalykas?
– Šio komplekso niekada neturėjau. Niekada nebijojau išeiti iš namų nepasidažiusi ar patogiau apsirengusi. Tokie dalykai, mano atveju, priklauso nuo nuotaikos. Jei noriu puoštis, tai ir puošiuosi, o jei noriu savo minkštos pižamos, tai niekas manęs ir neperkalbės. Tiesa, man ypač svarbu, kad daiktai visada būtų švarūs ir tvarkingi.
– Su mama Jurga Anusauskiene dažnai esate pavadinamos seserimis. Ar jūs tai primate kaip komplimentą? Kokių grožio paslapčių esate išmokusi iš mamos?
– Man nuo vaikystės labai patikdavo, kai mus su mama vadindavo seserimis. O dar labiau patikdavo tai, kad mano mama visada rengdavosi labai kietai ir jaunatviškai, o ne kaip teta. Būdama mergaite aš tik ir svajojau, kad užaugusi būčiau kaip ji. Ji, beje, turi labai lieknas kojas, kurių be galo pavydėjau.
Mūsų bendravimas, juokeliai ir požiūris vieną į kitą yra išskirtinai artimi ir neturi tos rimtos motinos-dukros ribos. Mes draugės. Geriausios draugės. Didžiausią grožio paslaptį, kurią ji man yra atskleidusi savo pavyzdžiu, tai ta, kad moteris yra daugiau nei tik jos išorė. Visas žavesys slypi jos viduje ir išmintyje.
– Kokių grožio ritualų turite ir ar esate linkusi savo odą puoselėti pati, ar šį darbą patikite specialistams?
– Pas specialistus beveik nesilankau. Vieną kartą per metus padažau ir pakerpu plaukus, jau ilgą laiką jokių kitų procedūrų salonuose neatlieku. Odos priežiūra pradėjau domėtis tik visai neseniai, nes turėjau probleminę mišrią, vietomis per sausą, vietomis per riebią veido odą ir nei vienas specialistas man nepasiūlė išeities, kuri būtų šią problemą išsprendusi. Tai kėlė nemenką diskomfortą, tad nusprendžiau susitvarkyti su tuo pati.
Sprendimą atradau netyčia pakeitusi veido serumą į visiškai organišką produktą. Oda ėmė greitai keistis ir gerėti. Tuomet ir visas likusias sintetines odos priemones iškeičiau į organiškas. Taip pat bent kartą per savaitę namie atlieku veido odos šveitimą ir pasilepinu veido, paakių kaukėmis. O kasdienei priežiūrai naudoju paakių, dieninį ir naktinį kremus bei agurkų ekstrakto serumą, kurį tepu ant viso veido prieš anksčiau minėtas priemones.
– Jei ne paslaptis, ar yra kokia nors grožio procedūra, kuri jums – tikras galvos skausmas?
– Didžiausias galvos skausmas – išsitrinkti plaukus! (Juokiasi.) Jie labai ilgai džiūsta, o jų formavimas trunka dar ilgiau, tad kartais vien dėl to turiu atsikelti bent valanda anksčiau, ko labai nemėgstu daryti.
– Esate natūraliai liekna ar dėl turimų kūno formų tenka paplušėti?
– Iš prigimties esu linkusi į apvalesnes formas, todėl kartais tenka atsisakyti skanėstų, o sporto salėje stengiuosi apsilankyti bent du, tris kartus per savaitę. Ir tai – daugiau dėl geros savijautos nei kūno formų. Nesu maniakė, skaičiuojanti kiekvieną priaugtą gramą. Jei kurį laiką nenoriu nei sportuoti, nei reguliuoti mitybos, tai ir nesuku dėl to galvos.
– Kaip šiandien apibūdintumėte savo stilių ir ar esate linkusi išlaidauti drabužiams, aksesuarams?
– Sakyčiau, kad mano stilius, kaip ir mano gyvenimas – vis keičiasi, ieško ir atranda naujų spalvų. Man labiausiai patinka, kai moteriškumas ir elegancija susipina su truputėliu vadinamojo „edgy“ stiliaus.
Drabužiai ir aksesuarai man yra dar viena forma būti kūrybiška, bet jiems tikrai neišlaidauju. Šiuo metu visus drabužius ir aksesuarus gaunu bendradarbiaudama su įvairiomis drabužių linijomis savo Instagram paskyroje.
– Žiūrėdama į savo dešimties metų senumo nuotraukas ir tuometę aprangą – ar bent kartais nevalingai nusijuokiate ir pagalvojate, na ir ką aš sau galvojau…? Kokias stiliaus klaidas pastebite, jei jų būta?
– Vaje, ne tik nusijuokiu, bet dar ir draugams persiunčiu. Kartais negaliu patikėti, ką tuo metu sau galvojau! Stiliaus klaidas? Kokio stiliaus? (Juokiasi).
– Jei galėtumėte atsukti laiką atgal, kokį patarimą jaunesnei sau duotumėte?
– Jokio. Sumuščiau su ja delnais ir pasakyčiau – daryk viską taip, kaip darai, nes tai, kas esu šiandien, yra rezultatas to, kas buvau tada. Kiekviena sėkmės akimirka ir kiekviena klaida yra vienodai svarbios pamokos. Gal tik nesusiturėčiau išplepėti apie Adamą, nes tuo metu mane labai daug kas vadino naivia, kai pasakydavau, kad tikiu tikra meile.
