Plikas kaip egiptietis

Senovės Egipte žmonės nusiskusdavo galvas ir visus kūno plaukus, taip norėdami kaip įmanoma labiau atsivėsinti karštame dykumų klimate. Iš tiesų, pasak graikų istoriko Herodoto, egiptiečiai buvo apsėsti asmeninės higienos, prausėsi kelis kartus per dieną ir manė, kad „švarumas svarbiau už padorumą“.

Vis dėlto, nusiskutę galvas, vyrai, moterys ir net vaikai senojoje civilizacijoje dėvėjo įmantrius galvos apdangalus, dažnai pagamintus iš natūralių plaukų, vilnos ar daržovių pluošto, kurių paskirtis buvo apsaugoti galvą nuo karščio ir tuo pat metu pateikti mados pranešimą.

Perukų stilius buvo labai įvairus, pradedant trumpomis „bobo“ šukuosenomis ir baigiant prabangiais garbanotų plaukų galvos apdangalais. Be to, moksliniai tyrimai parodė, kad egiptiečiai buvo ne mažiau susirūpinę paslėpti savo žilumą, nei mes esame dabar, ir maždaug nuo 3400 metų prieš Kristaus gimimą naudojo chna dažytus perukus.

Pėdų rišimas

Kinijoje šis grožio ritualas pradėtas praktikuoti nuo Songų dinastijos (960-1279) laikų ir tai tęsėsi iki XX amžiaus pradžios. Mažoms mergaitėms pėdos buvo stipriai sutvarstomos pirštus palenkiant žemyn, dėl ko ilgainiui susiformuodavo vadinamoji „lotoso pėda“.

Ši tradicija buvo laikoma statuso simboliu ir grožio forma. Tačiau visiškai nenuostabu, kad šis grožio standartas ne tik ribojo moterų galimybę eiti, bet ir sukeldavo negalią visam likusiam gyvenimui. Manoma, kad ši praktika gimė Kinijoje X amžiuje tarp aukštesniosios klasės šokėjų.

Iki XIX amžiaus beveik visos aukštesniosios klasės moterys turėjo šitokiu būdu deformuotas pėdas, nors jų formos visoje šalyje labai skyrėsi. Didžiausia pėdų rišimo keliama problema buvo infekcijos, kurios persimesdavo ir į kaulus, todėl kartais pirštai nukrisdavo tiesiogine to žodžio prasme. Šis paprotys buvo uždraustas 1912 metais.

Vaikščiojimas „arčiau dangaus“

Koturnos buvo moterų apavo forma, primenanti platforminius batus, tik kur kas ekstremalesnius. Jos nuo XV iki XVII amžiaus buvo itin populiarios Venecijoje (Italija). Šis apavas buvo gana praktiškas dažnai šlapiose Venecijos gatvėse, tačiau ilgainiui jo aukštis ėmė simbolizuoti žmogaus socialinę padėtį.

Nors 1430 metais buvo išleistas įstatymas, ribojantis koturnų aukštį iki 7,5 centimetro, dauguma jį ignoravo ir gatvėse galima buvo išvysti ir pusės metro aukštį siekiančių batų.

Net dramaturgas ir poetas Williamas Shakespeare’as, rašydamas „Hamletą“, atkreipė dėmesį į stebėtinas šios mados tendencijos aukštumas – jis rašė, kad moterį ant scenos vaidinęs vyras dėl koturnų aukščio pakildavo „arčiau dangaus“.

Tiudorų plaukų linija ir idealus grožis

Karalienė Elžbieta I blyškia oda ir ryškiai raudonomis lūpomis savo valdymo metais padiktavo ne vieną mados tendenciją. Daugelyje portretų jos oda tokia balta, kad beveik primena vaiduoklį. Be to, atrodo, kad ji turėjo neįprastai aukštą kaktą, tačiau tai nebuvo natūralus jos bruožas.

Elžbietos I epochoje moterys dažnai skusdavo ar pešiodavo plaukus aukštyn nuo natūralios jų linijos, dėl ko kaktos atrodydavo aukštesnės. Panašiai jos pešiodavo ir antakius, kad susiformuotų ryški jų arka. Ironiška, tačiau vėliau Elžbietą I pradėjo kankinti plaukų slinkimas ir jai teko nešioti peruką.

Viktorijos laikų paslaptis: arsenas

Viktorijos eroje arsenu buvo įprasta gydyti viską, pradedant vėžiu ir baigiant odos problemomis, tačiau kartais tai turėdavo sunkias pasekmes. Išbalusios odos troškimas nebuvo naujas, tačiau Viktorijos laikais išbalimo siekis pasiekė naujas aukštumas – efektui pasiekti pradėti naudoti net nuodingi produktai.

„Sears & Roebuck“ pardavinėjo populiarų produktą pavadinimu „Dr. Rose’s Arsenic Complexion Wafers“. Tai buvo nedidelės kalkių kapsulės, pripildytos arseno. Tereikdavo atsargiai kramsnoti jas, mat preparatas buvo reklamuojamas kaip „visiškai nekenksmingas“.

Iš tikrųjų, arsenas yra labai nuodingas. Ilgalaikis jo vartojimas gali baigtis inkstų pažeidimais, konjunktyvitu, plaukų slinkimu ir baltme (odai praradus pigmentą, ji išbąla). Ne gana to, prie arseno įprantama. Tikra tiesa, kad kartais grožio kaina yra per didelė.

Radžio merginos

Jungtinių Amerikos Valstijų radžio gamykla XX amžiaus pradžioje turėjo tris filialus visoje šalyje, ir juose buvo gaminami tamsoje šviečiantys laikrodžių ciferblatai. Juos gaminant buvo naudojamas radis – juo merginos paišė ciferblatus. Darbuotojoms buvo sakoma, kad medžiaga nėra kenksminga. Taip pat joms buvo pasakyta, kad teptukų skalavimas vandeniu švaisto laiką ir radžio miltelius, todėl joms buvo liepta lūpomis „pasmailinti“ teptukus, tai yra, sušlapinti juos, kad galėtų dėti plonyčius taškelius. Taip moterys, to nežinodamos, nurydavo mirtinus radžio kiekius.

Norėdamos pasilinksminti, kai kurios radžiu pradėjo tapyti nagus, dėl ko jie tamsoje švytėdavo. Taip pat smulkios šviečiančios radioaktyvios dulkelės padengdavo jų plaukus ir drabužius, kas atrodė gal ir gražiai, bet buvo mirtinai pavojinga.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (5)