Ekonomikos teorija sako, kad, prekei brangstant, jos nuperkama mažiau. Tačiau žmonės gyvenime dažniausiai vadovaujasi ne logika, kuria grįstos teorijos, o emocijomis. Štai tada atsiranda įvairių paradoksų ir efektų.

Tarkim, yra mėgdžiojimo efektas – kai vartotojas būtinai nori įsigyti net ir brangų daiktą, kurį turi kiti. Šiandien vienas pastebimiausių šio efekto pavyzdžių – mėgdžiojimas socialiniuose tinkluose. Jei Kim Kardashian instagrame ima publikuoti savo nuotraukas su sportinėmis kelnėmis, tokios pačios kelnės atsiduria daugelio jos sekėjų spintose.

Šis reiškinys puikiausiai pasitarnauja reklamos kūrėjams – jie dar labiau sustiprina mėgdžiojimo efektą ir įteigia visuomenei, kad šį telefoną, lūpų dažus ar sulčiaspaudę būtina turėti.

Tačiau, kylant prekės kainai, vartojimas gali augti nebūtinai dėl mėgdžiojimo. Egzistuoja dar ir Gifeno paradoksas, kai, brangstant būtiniausioms prekėms, jų vartojimas ne mažėja, o auga. Tuo metu kitų – brangesnių – prekių nuperkama mažiau.

Pavyzdžiui, duona yra pigi ir jos nėra kuo pakeisti. Jai brangstant, žmonės vis tiek perka, todėl jiems lieka mažiau pinigų mėsai, žuviai, daržovėms. Štai tada gyventojai vietoje vištos perka duonos. Šį paradoksą XIX a. Jungtinėje Karalystėje pastebėjo Robertas Giffenas, kai skurdžiausiai gyvenantys žmonės, brangstant duonai, ėmė jos pirkti daugiau.

Tačiau skirtingi visuomenės sluoksniai vadovaujasi kiek skirtingomis emocijomis. Todėl egzistuoja ir atvirkštinių efektų. Pavyzdžiui, snobo efektu vadinamas toks, kai turtingi žmonės nusprendžia nebepirkti kai kurių prekių, nes jų jau gali įsigyti ir kukliau gyvenantieji.

Štai dėl to kai kurie brangūs prekių ženklai, pavyzdžiui, „Louis Vuitton“, niekada netaiko nuolaidų savo rankinėms. Tai yra prekė, rodanti statusą. Jeigu ją gali įsigyti ir mažesnes pajamas gaunantis žmogus, prekė praranda statuso ženklą ir turtingieji jos nebeperka.

Louis Vuitton

Štai čia savo kontūrus ima piešti Vembleno efektas – kai tam tikros prekės įsigyjamos tik dėl aukštos kainos, siekiant parodyti statusą. Prabangūs automobiliai, meno kūriniai, vilos nėra taip jau labai reikalingi, bet jie parodo statusą. O gamintojas privalo ne tik nemažinti kainos, bet, kylant pragyvenimo lygiui, ją nuolat didinti, kad produkciją galėtų įsigyti tik patys turtingiausieji.

Plačiau – reportaže, kurį išvysite ČIA.