Bet kur tau. Tos nematomos atsakomybių grandinės tik ir veržia mano gležną kaklą. Ta pati išvyka pakaitint pilvą prie Baltijos jūros ir sukrimst karštą čeburėką kartais suvalgo tiek laiko planuojant, kad galiausiai pasirenki pasipliuškenti artimiausiam ežere.
Priminkit, kodėl aš norėjau suaugti? Ir grąžinkit mane atgal! Suaugusiųjų pasaulyje viskas per daug sudėtinga. O aš juk dar ir be vaikų! Mąsčiau, kaip įvykdyti tą pabėgimą, nenubėgant toli, ir galvoje švystelėjo visai šviesi (netikėta) mintis. Jei nuolat būnu ten pat, darau tą patį, net rengiuosi bei valgau panašiai, tai uždarau save nuo pasaulio ir užsiknisu savo pačios rutinoje. Ir taip, čia – ne Šarlio Pero pasaka, kad vienu burtų lazdelės mostu gyvenimas imtų ir apsiverstų aukštyn kojomis. Bet kažką pakeisti tikrai galima – ir jau šiandien.
Savo terapiją pradėjau nuo naujų vietų atradimo. Dažnai mėgstam niurzgėti, kokia ta Lietuva maža, bet tikrai pasirodytų kitaip, jei tektų visas jos vietas aplankyti. Aš pati pradėjau atrasti Vilnių. Nebeleidau sau eiti į tas vietas, kuriose lankausi dažniausiai. Kas keletą dienų – vis naujas atradimas, kuris leis susipažinti – bent jau akimis – su ten esančiais žmonėmis, pamatyti, paragauti, išgirsti kažką naujo. Sakysit, nieko įspūdingo? Bet tai įkvepia ir tampa savotišku žaidimu: naujos vietos atneša ir naujų spalvų bei patirčių.
Ir štai, atradimas benaršant „Pasiutusioj Lapėj“: masažo salonas Naujamiesčio pilkų pastatų ir gamyklų apsupty. Salono pavadinimą, net ir dabar, rašydama, vis pasitikslinu – „Satvika“. Masažas pagal došas + osteobalansas (kąąąą?) ir (!) koshi varpelių meditacija. „Jetus, aš lyg ir išsilavinus, bet kas tai?“, – mintyse klausiu jį siūlančio Lapės snukučio.
Velniop. Eisiu čia.
Mane pasitinka įdomiai apsirengusi moteris, vardu Asta, dar įdomesniame interjere. Išorėje – tas pats Naujamiestis, pilkuma, o viduje – spalvos, paveikslai, statulos. Mano akys patiria vizualinę sumaištį, bet smegenys kartoja „įdomu“. Mes persimetame pora sakinių apie save ir aš, jau užliūliuota istorijų ir daug nepažįstamų žodžių, seku paskui – į dar keisčiau atrodantį kabinetą.
Aš nesu buvusi Indijoje, bet šiame kabinete jaučiausi jos dalimi. Masažo metu plaukiau malonioje aliejaus jūroje, o muzika, skambėjusi fone, mane visiškai atjungė... Atsikėliau nuo netikėto švelnaus kuždesio į ausį: „Baigta. Dabar bus varpelių meditacija. Likite užsimerkusi.“
Kai vėliau pamačiau tą instrumentą, mano galvoje siautėjo klaustukai, nes garsas, kurio klausiau meditacijos metu – magiškas! Rodės, jis tai artinasi prie manęs, tai tolsta šalin. Aišku, negaliu paleisti tos minties, kad mano kuklus išmanymas muzikoje šį įspūdį dar labiau sustiprino.
Po procedūros laukė arbata su medumi ir pokalbiai. Pokalbiai, kurių metu ajurvedininkė Asta pasakė visas mano sveikatos problemas, o aš tik žiūrėjau ir klapsėjau savo aliejumi aplipusiomis blakstienomis. Atsisveikinom, apsikabinom, uždariau duris. Pilko Naujamiesčio gatvės dar tik mušė pietų metą, o aš – jau grįžusi iš kelionės.
Atradimai slypi netikėčiausiose vietose. Gal toje pačioje Šeškinėje rasite savo svajonių suknelę, o Lazdynuose – kirpėją, pritarsiančią jūsų baltai dažytam ežiukui, kurį vis baiminotės pasidaryti. Mes per dažnai uždarome save į vietų burbulą ir atsiribojame nuo nuotykių, kurie laukia visai čia pat. Už kampo. Tuose pilkuose ir iš pažiūros nuobodžiuose mikrorajonuose. O aš dabar ruošiuosi kelionei į Karoliniškes, girdėjau, ten skaniausia PHO sriuba Lietuvoje.
Kartais egzotika ištinka mikrorajonuose.
