Stereotipiškas vakarų kultūrų mąstymas apie islamo moteris ir apie jų aprangą
„Vakariečiai mano, kad rytiečių moterys neturi nei laisvės, nei teisių. Tačiau islamo moterys mąsto taip pat stereotipiškai ir apie vakarietes moteris. Taip yra dėl skirtingų tautų nesusikalbėjimo ir nesupratimo“, – teigė Milda.
Pasak jos, vakarų mokslininkai kolonizacijos laikotarpiu aprašinėjo rytų kultūrą, taip pat ten atvykę keliautojai atsiveždavo į vakarus istorijų ir pasakojimų. Milda pasakojo, kad ta informacija atitiko jų vidinį suvokimą, mąstymą, bet visiškai neatspindėjo tikrovės.
„Žmonės pasakodavo ir aprašinėdavo taip, kaip jie supranta, todėl jų požiūris ir suformavo tokius rytus, kokius dabar supranta vakariečiai“, – sakė ji.
Lektorė teigė, kad aprangos klausimu mes, vakariečiai, dažnai manome, kad musulmonės yra suvaržytos. „Taip, yra regionų, kuriose jos yra suvaržytos. Tačiau dauguma moterų šiandien aprangą gali pasirinkti labai individualiai ir aprangos stilius nėra priverstinis. Yra daug merginų, kurios nenešioja skarų, bet yra ir tokių, kurios savo noru jas nešioja ir priima jas, kaip tapatybės dalį“, – pasakojo Milda.
Ji taip pat pridūrė, kad pagal koraną moteris, kuri nevilki skaros, gali apie save perduoti informaciją, kad ji yra vergė arba pasileidėlė. Todėl skraistė ir uždari drabužiai parodo, kad moteris yra padori, nėra prieinama kiekvienam vyrui arba ji jau turi vyrą. Lektorė sako, kad merginos, užsidėjusios hidžabą, gali tarsi paslėpti nuo aplinkinių savo vidinį pasaulį.
Merginoms skara padeda apsisaugoti nuo nepageidaujamo dėmesio. „Prostitutės ir vergės nebuvo prisidengusios, todėl vyrai žinojo, kokiu tikslu gali su jomis bendrauti. Kai pati gyvenau Maroke, visada vyrai mane šaukdavo, bandydavo atkreipti mano dėmesį, nes aš vilkėjau ne tokius uždarus drabužius“, – atskleidė M. Petkauskaitė.
Tačiau lektorė Maroke pastebėjo, kad šiuolaikinės islamo merginos nori rodyti savo plaukus ar tam tikras kūno dalis, todėl jos rišasi skaras, bet už skaros leidžia matytis plaukams: „Tuo pačiu jos laikosi islamo ir parodo savo išorinį grožį“.
Drabužiai, atitinkantys socialinį statusą
Kalbant apie madą, pasak Mildos, kai VII–VIII a. atsirado islamo religija, buvo itin svarbi žmogaus apranga. Ji teigė, kad drabužiai atskleidė žmonių statusą, luomą, materialinę padėti. Žmogaus apranga buvo reguliuojama islamo teisės ir etikos nuostatų, religijos dogmų.
„Drabužiai būtinai turėjo atitikti žmogaus socialinį statusą. Spalvos kiekvienoje dinastijoje buvo skirtingos. Jos buvo nustatomos kalifo, kuris su savo teisininkais ir patarėjais apibrėždavo to laikotarpio dominuojantį koloritą, nustatydavo, kurios spalvos yra leistinos ir neleistinos.
Jei kažkas dėvėdavo netinkamas spalvas ar drabužius – jis galėjo net sėsti į kalėjimą ar būti kitaip nubaustas. Žmogaus apranga nebuvo laisva, jie galėjo rinktis drabužius tik iš kelių spalvų“, – pasakojo lektorė.
Karališkose šeimose aukščiausio rango pareigūnai vilkėdavo raudonus, geltonus satino drabužius. Buvo labai populiarūs kailiai. Kuo retesnis gyvūnas – tuo geriau. Pasak M. Petkauskaitės, kalifai vilkėdavo pačių rečiausių, net nykstančių gyvūnų kailius, o vyresnieji viziriai dėvėdavo balto šilko apdarus. Viskas būdavo pasiūta iš aukso siūlų.
Žmonių aprangą apibrėždavo ir keturios teisinės mokyklos, įsikūrusios skirtinguose islamo regionuose.
„Jos tarpusavyje skiriasi interpretacijomis, kiekvienoje mokykloje buvo formuojamas skirtingas merginų ir vyrų požiūris į aprangą. Pavyzdžiui, vienoje mokykloje buvo nepriimtina, kad moterys nešiotų pirštines, nes moters rankos, pasak šios teisinės mokyklos, yra labai erotiškos.
Taip pat ši mokykla skelbė, kad moterims nedera nešioti papuošalų ant kulkšnių, nes, kai moteris eina ir jie skamba, tai reiškia erotikos ženklą. Na, o kitos mokyklos skelbdavo, kad tame nėra nieko baisaus“, – pasakojo Milda.
Tačiau, pasak jos, informacija apie senąsias islamo mados tendencijas yra labai minimali, nes mes neturime jokių pavyzdžių, ypač pirmųjų dinastijų laikotarpio. Ji sakė, kad mokslininkai remiasi istoriniais šaltiniais, freskomis, piešiniais.
Taip pat islamo teisės diktavo, kaip statyti namus. „Eidami rytietiškų šalių gatvėmis galite pamatyti, kad langai ten yra labai aukšti, koridoriai namuose yra labai ilgi. Tai yra susiję su islamo teise. Dideli langai saugodavo islamų privatumą, kad, pavyzdžiui, žmogus, kuris joja ant kupranugario negalėtų pro langą pamatyti, kas vyksta namo viduje. Taip pat, kad negalėtų pamatyti merginos be skaros, nes ji veidą atidengia tik šeimos nariams“, – pasakojo lektorė.
Pranašas, padiktavęs vyrų mados normas
Mahometas musulmonų kultūroje yra autoritetas ir į vyrų madą jis atnešė dominuojančią baltą spalvą. Pasak lektorės, vyrai dažnai nešiodavo laisvus, plačius drabužius, kurie siekė žemę.
Ji taip pat sakė, kad jis labai nemėgo raudonos spalvos, todėl ši spalva anksčiau būdavo labai vengiama.
Pirmaisiais islamo egzistavimo šimtmečiais visi vyrai būdavo su barzdomis, dominuodavo paprasti balti apsiaustai, sandalai. Atėjo tradicija dėvėti turbaną. Jis tapo dominuojančiu islamo kultūros aprangos bruožu.
Turbano susukimo būdų yra labai daug. Kiekviename regione jie skiriasi. Anksčiau jų dėvėjimo būdus taip pat nustatydavo kiekvieno regiono kalifai. Tam buvo labai svarbus ir klimatas. Šie drabužiai turėjo apsaugoti nuo saulės spindulių.
Žmonės nuolankiai sekdavo Mahometą: „Jis labai mėgo žalią spalvą, todėl ši spalvą islamo kultūroje tapo labai svarbi. Net daugelio valstybių vėliavos yra žalios spalvos. Be to, Mahometas nemėgdavo šunų. Pastebėjau, kad musulmonai taip pat ne itin juos mėgsta. Taip pat pranašas nemėgdavo ir česnakų, todėl dalis musulmonų jų vengia“, – pasakojo lektorė.
Skirtinguose regionuose – skirtingos mados
Paskaitos metu ji teigė, kad negalima kalbėti apie islamą kaip apie bendrą kultūrą. Yra daug skirtingų regionų, valstybių ir jos yra labai įvairios ir dinamiškos.
„Kalbant apie islamo mados istoriją, ji skirtingose regionuose buvo labai skirtinga ir savita, mados tendencijos buvo visiškai skirtingos“, – sakė lektorė.
Ji atskleidė keletą islamo dinastijų, kurios diktavo skirtingas skirtingo laikotarpio mados tendencijas: „Pirmosios dinastijos buvo Omejadai ir Abasidai. Omejadai buvo pirmieji. Ši dinastija pasižymėjo tuo, kad labai gausiai puošdavo drabužius, naudodavo įvairias formas, įdomias apykakles, skraistes.
Žmonės taip pat naudodavo ilgas medžiagas ir jas įdomiai susisukdavo. Dominavo juoda ir balta spalvos, šilko, medvilnės, lino gaminiai. Ši dinastija ypatingai mėgdavo prabangą. Karališkuose rūmuose moterys išleisdavo milžiniškas sumas drabužiams. Palyginimui, gydytojai buvo itin gerbtini ir jie uždirbdavo labai daug pinigų. Yra žinoma, kad viena moteris iš karališkųjų rūmų nusipirko suknelę, kuri buvo verta šešiolikos gydytojų atlyginimo. Tai parodo, kad pinigai buvo labai švaistomi“, – kalbėjo lektorė.
Grįžtant prie Abasidų aprangos, pasak Mildos, ši dinastija buvo įsikūrusi dykumos pilyse. Ji sakė, įsikūrė toliau nuo miesto dėl to, kad žmonės nematytų, kaip jie švaisto pinigus, lėbauja, ištvirkauja. Lektorė taip pat pasako, kad ši dinastija slėpdavosi nuo visuomenės.
„Apie jų gyvenimą mes sužinojome iš freskų, kuriose buvo vaizduojamos šokančios merginos su labai trumpomis suknelėmis ir jos buvo gan apsinuoginusios“, – atskleidė ji.
Milda toliau pasakojo, kad kita žymi dinastija buvo Mamliukai, kuri egzistavo XIII – XVI amžiuje. Pasak lektorės, Mamaliukų dinastijos centras yra Kairas. „Šis miestas yra be galo puošnus, jame daug ornamentų, dekoro. Šios dinastijos egzistavimo metu visuomenėje buvo labai paplitusi norma, kad šviesiai raudonos spalvos drabužius dėvi prostitutės“, – pasakojo lektorė.
„Pereiname prie Osmanų imperijos. Tai mados sostinė, kur mada buvo pasiekusi aukso amžių“, – teigė M. Petkauskaitė.
Ji pasakojo, kad karališkuose rūmuose beveik visi dėvėdavo ilgas skraistes, kurios buvo pasiūtos iš lino arba aksomo. Lektorė taip pat pasakojo, kad kai kurios skraistės turėdavo labai ilgas rankoves, o kartais jos tęsdavosi net iki žemės. „Valdovams bučiuodavo ne į ranką, o į rankovės galiuką. Tai tapo priimtina norma“ – atskleidė ji.
Rytų mada persikėlė ir ant podiumų
Milda išskyrė Iraną ir pasakojo, kad jis turėjo didelę svarbą islamo mados raidai: „Iranas yra ne arabų pasaulis, o musulmonų, labai dažnai žmonės maišo. Čia pradėjo vystytis europietiškos mados tendencijos. XVI a. žmonių apranga buvo veikiama skirtingų tautų. Tuo metu buvo vystomi santykiai su Gruzija, todėl yra atrasti įliemenuoti drabužiai“, – pasakojo ji.
Be to, XVI a. Irane buvo pastebėtos ir šiuolaikinės mados tendencijos. Pavyzdžiui, pasak lektorės, moterys nešiodavo įstrižas dryžuotas kelnes, o jos dabar yra labai madingos.
„Irane atsiranda labai svarbus mados perversmas. XIX – XX a. buvo vystomi santykiai su Europa. Į Iraną atvažiuodavo iš vakarų intelektualūs žmonės ir patys iraniečiai išvykdavo pakeliauti į Prancūziją, Italiją, Angliją. Iš Europos šalių jie perėmė aprangos tendencijas: pradėjo atsirasti naujo kūgio formos galvos apdangalai, kostiumai, pirštinės, siauri drabužiai, susagstomi švarkai“, – atskleidė Milda.
Lektorė kalbėjo, kad labai svarbus perversmas įvyko tada, kai 1936 metais karalienė viešai pasirodė be skaros. Milda teigė, kad tuomet atsirado įstatymas, kuris uždraudė galvos apdangalus viešumoje.
Musulmonų šalyse prasidėjo feministiniai judėjimai, kuriose moterys skelbė, kad jos gali pačios laivai pasirinkti savo aprangą, kad vyrai negali diktuoti, kaip jos turėtų rengtis. Todėl daug merginų, kurios nenešioja skarų, bet yra ir tokių, kurios savo noru jas nešioja ir priima kaip tapatybės dalimi.
Kalbant apie šiandieninę islamo madą, ši industrija yra pasiekusi savo aukštumas.
„Drabužių dizaineriai yra prisitaikę prie etinių reikalavimų, religijos normų. Atsirado net Islamo mados savaitės, kurios vyksta Niujorke, Londone, o visai nesenai vyko ir Italijoje“, – džiaugėsi ji.
Musulmonėms moterims yra sukurta atskira „Dolce & Gabbana“ kolekcija. Kolekciją galite pamatyti ČIA.
Dizainerės Anniesa Hasibuan 2016 m. kolekcija, pristatyta praėjusių metų Londono mados savaitės metu:
