Išnarpliojo, ką slepia politikų apranga

Statistinis šiuolaikinio politiko portretas – vidutinio amžiaus vyras, vilkintis kuklų, nebrangiai atrodantį tamsių atspalvių kostiumą. Tačiau pastaruoju metu šis stereotipas ima keistis.

Maskvos valstybinio M. V. Lomonosovo universiteto menotyrininkė, kostiumo semiotikos specialistė Ksenija Trušina portalui „Meduza“ pasakoja, kuo paperka Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas ar Kanados premjeras Justinas Trudeau ir kokią politinę potekstę turi Brigitte Macron rankinės ir JAV prezidento Donaldo Trumpo kostiumai.

Naujos politikų stiliaus ikonos

Politikų išvaizda beveik visada apgalvota iki smulkmenų – tamsus švarkas, šviesūs marškiniai, mėlynas, raudonas arba geltonas kaklaraištis, oficialus portretas į šoną pasukus galvą, skvarbus žvilgsnis ir geranoriška šypsena. Todėl politikos veikėjus sunku atskirti vieną nuo kito, kita vertus, toks politikos įvaizdis siejasi su tokiomis sampratomis kaip profesionalumas, pasitikėjimas ar tradicijos.

Mokslininkai patvirtino, kad iš lyderių visų pirma tikimės autoritetingumo ir valdžios. Rinkėjai gali norėti tiek stabilumo, tiek, priešingai, permainų, todėl įvaizdžio kūrėjai stengiasi atitikti šiuos lūkesčius.

„Griežti kostiumai suteikia jam susikaupusio ir tuo pačiu energingo politiko įvaizdį“, – sako kostiumo semiotikos ekspertė Anna Aronofsky Kronberg. Anot jos, Prancūzijos prezidento stilių galima pavadinti „pulsuojančiu sveikata ir energija“. Taip pat ir pragmatišku.

Dar prieš rinkimus kolegos partijoje kritikavo E. Macrono pomėgį daugiau nei 1 tūkst. eurų kainuojantiems kostiumams ir būsimasis Prancūzijos vadovas padarė išvadas. Inauguracijos ceremonijoje E. Macronas pasirodė su kostiumu tik už 450 eurų, o jo žmona Brigitte – su „Louis Vuitton“ žydru švarku ir sijonu, kurie buvo išnuomoti.

Atskirai paminėtinas pristatomasis E. Macrono portretas, kuriame svarbi kiekviena detalė – pradedant dviem išmaniaisiais „iPhone“ telefonais, baigiant pirktu (ne siūtu) kostiumu. Tai byloja apie naujo Prancūzijos prezidento jaunumą, demokratiškumą, drąsą ir progresyvumą.

Vienas pagrindinių E. Macrono varžovų, kalbant apie politikų madas, būtų Kanados premjeras J. Trudeau, kuris šiemet pateko į 50 stilingiausių pasaulio vyrų sąrašą. Jis užėmė 14-ą vietą, iš karto po Davido Beckhamo.

Nepaisant to, kad J. Trudeau reitingai gimtojoje Kanadoje prastėja, jis tebėra populiarus ir tėvynėje, ir užsienyje, ypač JAV (priešingai nei JAV prezidentas). Juo žavisi ir dėl mokėjimo atsistoti į asaną už darbo stalo, ir už linksmas puskojines.

Puskojinės – ne naujiena, tokias nešiojo, pavyzdžiui, George‘as Bushas vyresnysis, bet Kanados politikas sugeba paversti kojines politiniu pasisakymu.

Jo kojinės traukia dėmesį, bet ne per daug, tampa užuominomis į idėjas, kurios žiūrovams įdomios, lengvai iššifruojamos, rodo humoro jausmą ir daro įvaizdį žmogiškesnį.

Susitikime Briuselyje J. Trudeau mūvėjo rožines kojines su NATO logotipu, o homoseksualų parade Toronte mūvėjo vaivorykštės spalvų kojines su užrašu „Id Mubarak“ (arabiškai tai reiškia „su švente“), tuo pačiu pažymėdamas ir ramadano pabaigą.

Vargu ar pasaulio žiniasklaida būtų rašiusi apie Kanados ir Airijos politikų susitikimą, jei J. Trudeau nebūtų mūvėjęs puskojinių su personažais iš „Žvaigždžių karų“. Tai dvigubai šiuolaikiškas ėjimas, turint omenyje, kad puskojinės tapo svarbiu mados akcentu – daugelis brangioje parduotuvėje gali įpirkti tik puskojines, tai išnaudoja „Gucci“, „Vetements“ ir kiti prekės ženklai.

Įvaizdžio nesėkmės

Bet koks nukrypimas nuo normos gali paveikti bendravimą su rinkėjais ir sukelti ne tik simpatiją, bet ir nepasitikėjimą. Tai gali būti ir neįprasta kostiumo spalva, per ilgos kelnės, brangus laikrodis...

Pavyzdžiui, 2014 m. rugpjūtį po Baracko Obamos spaudos konferencijos dėl konflikto Ukrainoje buvo aptarinėjamas ne tik spaudos konferencijos turinys, bet ir šviesus kostiumas, kurį žurnalistai pavadino liūdnos maskuojamosios spalvos. B. Obamą kritikavo už tai, kad šviesus kostiumas gali reikšti politinį silpnumą ir lengvabūdiškumą.

Negerai ir perdėtas konservatyvumas bei nemokėjimas prisitaikyti prie situacijos, kaip nutiko buvusiam Prancūzijos prezidentui Francois Hollande‘ui, atvykusiam į nukentėjusį per potvynį Saint-Beat miestą su oficialiu kostiumu. F. Hollande‘o, stovinčio purve su puošniais batais, nuotraukas vadino įvaizdžio katastrofa – šalies lyderis atrodė nekompetentingas vadovas, kuris nežino, kaip įveikti krizę.

Prastai gulantis kostiumas irgi gali būti įvaizdžio dalis. Dabartiniam Amerikos prezidentui nuolat kliūva už jo apsmukusias kelnes ir beformius švarkus, taip pat – už per ilgus ir per plačius kaklaraiščius. „Business Insider“ svarsto, kodėl D. Trumpas taip pigiai atrodo, o „The Independent“ siūlo kitą atsakymą – tai daro įspūdį jo šalininkams.

Politikai nori sukelti rinkėjams artumo, savumo jausmą, mano leidinys. Konservatoriai vengia per daug stilingų ir ryškių apdarų, kad neatstumtų dirbančiųjų klasės, žmonių, kurie negali skirti kelių tūkstančių kostiumui.

Sąmoningo piktnaudžiavimo statusu neatleidžia – už brangių kostiumų, didelių laikrodžių ir madingų saulės akinių pomėgį žurnalistai pakrikštijo buvusį Prancūzijos prezidentą Nicolas Sarkozy prezidentu blizgučiu.

Nuolat kritikuoja Dmitrijų Medvedevą, kuris turi pomėgį brangiems batams. Tai interpretuojama kaip nepagarba rusams. D. Medvedevas dažnai tampa pašaipų objektu dėl įvaizdžio fiasko – panteros formos akinių kojelių ir pan. Gali būti, kad tai – viena iš didėjančio rusų nepasitikėjimo premjeru priežasčių.

Valdžios žmonių kostiumas

Regis, moterims politikoje kur kas daugiau erdvės saviraiškai nei vyrams. Iš tiesų jų garderobe dominuoja tie patys valdžios žmonių kostiumai, o už eksperimentus jas kritikuoja dar labiau. Politikos pasaulis iš dalies tebėra vyriškas, moterims tenka įrodinėti savo teises, pelnyti kolegų ir rinkėjų pagarbą, taip pat ir pasitelkus išvaizdą.

Kostiumai su kelnėmis, pabrėžta pečių linija, atlapai – dauguma valstybinius postus užimančių moterų pasiskolino šiuos atributus iš vyriško garderobo. Tai sugalvojo dar devintą praėjusio amžiaus dešimtmetį ir tada atsirado terminas – valdžios žmonių apranga. Tokia apranga pabrėžia ryžtingumą, jėgą, padaugintą iš moteriškumo ir seksualumo, kaip Melanie Griffith filme „Dirbanti mergina“ – devintą praėjusio amžiaus dešimtį dirbančios moterys ryškiai dažėsi, avėjo aukštakulnius kartu su vyriško kirpimo drabužiais.

Nuo tada mada kelis kartu užmiršo ir vėl prisiminė devintą dešimtmetį, bet moterų politikių kostiumas per šį laiką nesikeitė. Per rinkimų kampaniją apie Hillary Clinton ir jos stilių, ypač apie kostiumus su kelnėmis, rašė žiniasklaida, ją konsultavo vyriausioji „Vogue“ redaktorė Anna Wintour, tačiau kalbėti apie H. Clinton mados, o ne politikos kontekste neįmanoma. Jos balti kostiumai nesusiję su sezono tendencijomis, užtat siunčia labų dienų kovotojoms už moterų teises 20 a.

Tas pats pasakytina ir apie Vokietijos kanclerę Angelą Merkel ar Škotijos premjerę Nicola Sturgeon. Jos atrodo gražiai, bet pabrėžtinai nešiuolaikiškai, solidžiai, renkasi beveik identiškus ryškius švarkus su pabrėžta pečių linija.

Moterims politikėms kiekvienas drabužis iki šiol yra nelengvas kompromisas tarp valdžios ir lyties. Pakako A. Merkel apsivilkti vakarinę suknelę su iškirpte, ir ji ėmė figūruoti neskoningai besirengiančių žmonių sąrašuose. Ir iki šiol figūruoja.

Tiesa, ne visos moterys politikės laikosi tradicijų. Theresa May per metus buvo premjerės poste ne kartą suteikė pagrindo aptarinėti jos aprangą. Ji derina krokodilo odos ir leopardo kailio raštą prie brangių angliškų kostiumų, apsiauna į susitikimą guminiu batus ir nedažo žilų plaukų.

Ją tris kartus fotografavo „Vogue“, paskutinį kartą – garsioji Annie Leibovitz. Jos įvaizdį plačiai aptarinėja, taigi britų premjerė išlieka įdomi ir tai auditorijai, kuriai įdomesnė mada nei politikos naujienos.

Pirmosios damos įvaizdžio pokyčiai

Įprasta, kad pirmosios damos įvaizdis asocijuojasi su vyro ir valstybės kursu. Ryškus pavyzdys – išskirtinis žiniasklaidos dėmesys Melaniai Trump, kuriai teko žaisti pagal prezidentinio protokolo taisykles. Kiekvieną jos drabužį išnagrinėja pro padidinamąjį stiklą, ypač turint omenyje gandus apie didžiulę jos įtaką vyrui – politikai analizuoja, kokias vertybes transliuoja suknelės modelis ar spalva.

Tradicinis M. Trump moteriškumas, jos prigludusios suknelės įkūnija klasiką ir konservatyvią prabangą, ko stinga jos vyrui. Kritikai rašo, kad M. Trump veikiausiai orientuojasi į Jacqueline Kennedy įvaizdį.

M. Trump stilius:

M. Trump savo išvaizda agituoja už tradicijas, o štai pirmoji Prancūzijos dama Brigitte Macron rengiasi visiškai kitaip. Kovojant su diskriminacija dėl amžiaus B. Macron pasirodė pačiu laiku. Ji nuo pirmų dienų ėmė ardyti protokolą ir griauti sampratas apie tai, kaip turi atrodyti jos amžiaus moteris – ji praktiškai visada vilki trumpas sukneles ir sijonus be pėdkelnių, o iš visų džinsų modelių labiausiai mėgsta siaurus, prigludusius.

Madinga B. Macron nepavadinsi, ji atrodo kaip dauguma pasiturinčių prancūzių, bet bendrose politikų nuotraukose ji visada atrodo šiuolaikiškiau už kitus. Kaip ir sutuoktinis, ji kruopščiai apgalvoja detales. B. Macron beveik visada laiko nemažą rankinę – taip tarsi sakydama, kad turi savo bagažą ir savo gyvenimą, ne mažiau svarbius nei jos vyro. Kaip rašo „The Guardian“, B. Macron pavyko pakeisti pirmosios damos statusą – jei ne politikos prasme, tai bent mados srityje.

B. Macron stilius: