Paskutinis iš lietuvių Pjongčange varžęsis 31-erių atletas šiandien prestižinėse 50 km lenktynėse klasikiniu stiliumi liko 61-as tarp 63 klasifikuotų sportininkų. Lietuviui nepavyko įveikti visos distancijos – likus kiek daugiau nei 10 km iki finišo lietuvį sustabdė teisėjai, nes iš nugaros jau buvo priartėję lyderiai.
„Net nepastebėjau, kaip jie priartėjo. Realiai buvo likę tik du pakilimai ir būčiau ramiai važiavęs paskutinį ratą ir pabaigęs distanciją.
Bet teisėjas išėjo į trasą ir pasakė: „Čia kovoja dėl aukso, gal nerizikuokim, leiskim jiems tvarkingai finišuoti, o tu pabandysi kitą kartą.“ Taip varžybos man ir pasibaigė, – po finišo pasakojo M. Strolia, kuriam trasoje patarimų negailėjo ir maistą padavinėjo jo mama, Lietuvos slidinėjimo rinktinės vyriausioji trenerė Kazimiera Strolienė.
Auksą 50 km distancijoje iškovojo suomis Iivo Niskanenas (2 val. 8 min. 22,1 sek.). Sidabras ir bronza atiteko po olimpine vėliava startuojantiems rusams – Aleksandrui Bolšunovui (2 val. 8 min. 40,8 sek.) ir Andrejui Larkovui (2 val. 10 min. 59,6 sek.).
Tai buvo jau penktas M. Strolios startas Pjongčango žaidynėse. Jis liko 63-ias 30 km skiatlone (15 km klasikiniu stiliumi ir 15 km laisvuoju), 64-as asmeniniame sprinte, 94-as 15 km lenktynėse laisvuoju stiliumi ir, kartu su Modestu Vaičiuliu, 25-as komandų sprinte.
M. Strolia jau iki Pjongčango žinojo olimpinių žaidynių skonį. 2010 m. atletas bandė jėgas Vankuveryje ir kartu su M. Vaičiuliu užėmė 18-ąją vietą komandų sprinte.
Vėliau atletas išvyko į Angliją, įsikūrė ten, dirba riedslidžių treneriu, mokė slidinėjimo paslapčių ir britų kariškius. Tačiau ir dirbdamas svetur M. Strolia nutarė pamėginti patekti į antrą olimpiadą karjerą.
Ir, likus mėnesiui iki žaidynių, lemiamose atrankos varžybos pranoko savo brolį Tautvydą kovoje dėl antro Lietuvai skirto kelialapio į 2018 m. žiemos žaidynes.
– Mantai, kaip vertinate savo pasirodymą 50 km lenktynėse?
– Iš pradžių viskas buvo labai gerai, pradėjau pakankamai lengvai, nes ir visa grupė pirmą ratą ne per stipriausiai važiavo. Nors per apšilimą pulsas buvo pakankamai aukštas, o stovint prie starto linijos – net 120 tvinksnių per minutę. Tai reiškia, kad plūdo adrenalinas.
Po pirmų kalnų žiūrėjau, kad nepersistengiant važiuoju pakankamai solidžiai, grupės viduryje. Bet kai prasidėjo nusileidimai, pamačiau, kad kiti turi pranašumą. Grupė išsitempė.
Žinojau, kad nerealu tikėtis lygiai kovoti su tais sportininkais, su kuriais nesi pajėgus rungtyniauti. Todėl nutariau šiek tiek sumažinti tempą ir laukti savo lygio slidininkų.
Tai pavyko ir maždaug šeštame kilometre prisijungė vienas britas, pora australų. Važiavosi neblogai, bet nusileidus nuo kalno atsiranda nedidelis tarpas, kurį reikia panaikinti važiuojant į kalną. Tai šiek tiek atima oro. Nusileidi nuo kito kalno – vėl tas pats, uždūsti.
Įspėjau trenerius, kad slidės dirba gerai, bet slysta silpnokai, bet sutarėme, kad įveiksiu dar vieną ratą ir keisime po dviejų.
Pasikeičiau slides, lyg ir viskas gerai buvo. O po to jau reikėjo šliuožti pagal savo galimybes, išsikėliau sau kitus tikslus.
Tiesiog važiuoti, laikyti tempą, kad pabaigčiau distanciją, nebūčiau pagautas ratu. Pusiaukelėje pažiūrėjau, kad dar turiu pakankamai rezervo, kad pasiekčiau tikslą.
Bet pasikeitė oras, atšalo ir slidės tarsi sustojo, neslydo taip, kaip prieš tai. Visiems panašiai nutiko. Tokiems kaip aš, kuris pasikliauna jėga ir greičiu, toks sąlygų pasikeitimas reiškė mažiau poilsio ir daugiau darbo į kalną.
– Anksčiau iškart po finišo būdavote labai pavargęs. Bet dabar tikriausiai jėgų dar liko?
– Buvo likę. Ir čia distancija kitokia. Kitose rungtyse reikia važiuoti labai stipriai, taip, kad, atrodo, griūtum bet kurioje dalyje. Čia, jei per stipriai pradėsi ir baigsis energija, gali sustoti ir ne šliuožti, o eiti.
Modestas Vaičiulis – mano treniruočių partneris, trenerė ir gydytoja trasoje man perdavė maisto skirtinguose taškuose, kad išlaikyčiau energiją, tai šiuo atžvilgiu viskas gerai buvo. Buvau pasiruošęs įveikti 50 km.
Ir paskutinį savo ratą jaučiausi geriau, nes persijungė energijos gamyba iš riebalų. Įsivažiavau, bet pritrūko laiko. Maždaug minutės.
– Ką valgote trasoje?
– Dažniausiai tai būna įvairūs sportiniai gėrimai, turintys angliavandenių, mineralų. Nes ir raumenis pradeda traukti tokioje trasoje, Todėl per varžybas daug gėriau, kad gaučiau energijos.
– Ar įprasta varžybų metu keisti slides?
– Ilguose nuotoliuose – taip. 50 km distancijoje slides galima pasikeisti du kartus. Nes šliuožiant, ypač klasikiniu stiliumi, slidės gali nelaikyti, kitos komandos, turinčios daugiau tepėjų, net varžybų metu testuoja slides ir tepa, ypač kai keičiasi oras. Jie spėjo prisitaikyti prie oro sąlygų.
Ir aš sakiau trenerei, kad slidės dirba ne taip, kaip iš pradžių, bet patarė nekeisti, nes šios paruoštos geriau, be to, keitimas atima apie 15-20 sekundžių. Paklausiau, nekeičiau. Kaip būtų buvę, nežinau, nes visąlaik gali būti dar blogiau. Kai slydimas prastesnis, pasikeičia šiek tiek žaidimo taisyklės. Mažiau turi laiko pailsėti, ilgiau važiuoti į įkalnes.
– Nuo jums debiutinės Vankuverio olimpiados jau praėjo aštuoneri metai. Ar galvojate dar sugrįžti į olimpines žaidynes po ketverių, o gal ir po aštuonerių metų?
– Nežinau. Po Vankuverio žaidynių tikrai negalvojau apie šias. Dabar tai buvo tiesiog savęs išbandymas ir konkurencijos sudarymas jaunesniems sportininkams. Kad jie matytų, jog olimpinėms žaidynėms galima pasiruošti turint įvairias galimybes. O dabar žiūrėsiu. Svarbiausia – perduoti žinias jaunimui.
– Žinias perdavinėsi Lietuvoje, ar vėl grįši į Angliją?
– Pastaruoju metu dažnai grįžtu į Lietuvą ir bendradarbiauju su nacionaline slidinėjimo asociacija. Mano tikslas – padėti saviems. Daug metų dirbau užsienyje, mokiau kitus.
Už tai gaunu gerus pinigus, bet kažkaip tuščia viduje. Bet nieko nekuri, niekam nepadedi. Juk kiti žmonės investavo į tave laiko, mokė, valstybė finansavo. Norisi kažką grąžinti.
– Tai gal prie rinktinės vairo pakeisi savo mamą?
– Minčių apie pakeitimą nėra, kol kas tik konsultuoju, savo nuomonę išsakau. Žiūrėsiu, gal rasiu savo vietą.
– Kaip vertini savo pasirodymą šiose olimpinėse žaidynėse?
– 30 km skiatlone kažko labai nesitikėjau. Ir, manau, ši rungtis pakišo koją rengiantis sprintui. Nes jam buvo lyg ir gerai pasiruošęs, jėgos ir greičio per treniruotes netrūko, bet po 30 km varžybų kažkaip neatsigavau ir sprinte pasirodžiau prastai.
Kadangi pastarąsias šešias savaites ruošiausi sprintui, apleidau ištvermės ugdymą. Tai 15 km ir 50 km distancijose kažko pernelyg nesitikėjau. O komandų sprinte buvo labai sunku kovoti. Nuo Vankuverio praėjo aštuoneri metais, atsirado naujų komandų, kitos savo lygį irgi pakėlė.
Džiaugiuosi, kad galėjau dalyvauti visose distancijose. Gal tai įkvėps kitus pasirodyti geriau. Kad pasakytų – tu tik dalyvavai, o aš pabaigiau šią rungtį. Manau, savo užduotį atlikau – atstovavau Lietuvai visose rungtyse.
Iš viso Pjongčange startavo devyni Lietuvos sportininkai – keturi biatlonininkai, trys slidininkai ir du kalnų slidininkai. Aukščiausiai pakilo biatlono 12,5 km persekiojimo lenktynėse 13-ąją vietą užėmęs Tomas Kaukėnas. Tai geriausias mūsų šalies biatlonininkų rezultatas olimpinių žaidynių istorijoje.
Sekmadienį vyksiančiame olimpinių žaidynių uždaryme žygiuos keturi Lietuvos atletai – slidininkai M. Strolia, M. Vaičiulis, Marija Kaznačenko, o trispalvę neš jauniausias delegacijos narys 18-metis Andrejus Drukarovas.
