Atkaklų Tokijo olimpinių žaidynių finalą Greggo Popovichiaus auklėtiniai laimėjo 87:82.
„Žinojome, kad JAV yra stipriausia turnyro komanda, bet vienose rungtynėse įmanoma įveikti net ir ją. Deja, trečio kėlinio pabaigoje ir ketvirto pradžioje buvome trumpam pametę kontrolę iš savo rankų. Akcentavome žaidimą per baudos aikštelę, bet vienu metu vietoje to pradėjome veržtis su kamuoliu ir jį prarasdavome.
Tačiau pamenu praėjusių Rio de Žaneiro žaidynių finalą. Atrodė, kad serbai tuomet pajėgūs kaip reikiant paspausti amerikiečius, tačiau nieko panašaus nenutiko. Tai tik paryškina tą pasipriešinimą, kurį mes sugebėjome pasiūlyti šiandien, kadangi šis finalas buvo tikra dvikova“, – įvertino ilgametis vicečempionų strategas Vincentas Collet.
Iš tiesų, ambicinga Serbija prieš penkerius metus neturėjo jokių prošvaisčių ir mūšyje dėl aukso buvo sutriuškinta 96:66.
Prancūzai triuškinami nesileido – toli gražu.
Nors Kevino Duranto vedami amerikiečiai pirmavo visą laiką nuo pirmojo ketvirčio pabaigos, tik trečiame ketvirtyje jų persvara buvo trumpam šoktelėjusi iki 14 taškų.
Prancūzijos rinktinė nėrėsi iš kailio kaitaliodama taktiką ir ieškodama vis naujų kozirių, kaip nustebinti varžovus, ir tai leido iki paskutinės minutės palaikyti intrigą.
Bet amžinos amerikiečių varžovų – kad ir kas jie bebūtų – problemos prancūzai taip ir neišsprendė. Finale V. Collet auklėtiniai suklydo 18 kartų.
„Buvome taip arti tikslo, tik padarėme kelias nedovanotinas klaidas“, – apmaudavo 16 taškų surinkęs Evanas Fournier, kurio paskutinis netaiklus tritaškis galėjo užkelti įtampą finalo pabaigoje iki pavojingos Saitamos arenos saugikliams.
„Pralaimėjome tik dėl kelių padarytų klaidų. Visi klysta, kai yra pavargę. O mes buvome rimtai nusikalę, – pažymėjo vienu žaidynių atradimų tapęs Timothe Luwawu-Cabarrot, paskutiniame mače pelnęs 11 taškų. – Tačiau rungtynės po rungtynių parodėme, kad turime daugiau talento nei kitos komandos. Turime 12, 15, 20 krepšininkų, kurie gali žaisti aukščiausiu lygiu. Manau, grįšime į kovą dėl titulų kituose turnyruose.“
Panašų leitmotyvą kartojo ir labiau patyrę jo komandos draugai, kurių dabar laukia užduotis 2024-aisiais Paryžiaus olimpiadoje ginti namų sienas.
„Reikia džiaugtis tuo, ką turime. Esame nusivylę, nes tikėjomės kitokios atomazgos, tačiau emocijos palaipsniui pasikeis į pasididžiavimą. Juk ne kasdien tampi olimpiniu vicečempionu. Nors ir anksčiau esame iškovoję medalių, šiame turnyre mes išties buvome pasimokę ir praeities klaidų, tokių kaip 2019 metų pasaulio čempionate pralaimėtas pusfinalis“, – svėrė 12 taškų, 7 rezultatyviais perdavimais ir 5 atkovotais kamuoliais pasižymėjęs Nando de Colo.
„Toli gražu nežaidėme geriausio mačo. Pirmiausia, nežaidžiau aš pats asmeniškai. Jeigu būtų kitaip, tuomet galbūt... Tačiau buvo daug faktorių. Vis dėlto rungtynių pabaigoje nebuvome pametę varžovų iš akių, buvome netoliese. Turime vertinti ir sidabrą. Juk dar prieš 15 metų čia pat Japonijoje džiaugėmės ir penkta vieta, užimta pasaulio čempionate“, – 2006-uosius prisiminė ekipos senbuvis Nicolas Batumas, kuriam nepavyko nei pristabdyti K. Duranto, nei pačiam suteikti „mėlyniesiems“ dar vieną šansą paskutiniu rungtynių metimu.
Ypač susikrimtusi buvo kone svarbiausia finalo figūra prancūzų gretose – vidurio puolėjas Rudy Gobertas, kuris suteikė saviškiams vienintelį akivaizdų pranašumą prieš palyginti kuklią varžovų priekinę liniją.
Jutos „Jazz“ aukštaūgis pataikė visus 5 dvitaškius, viso sumetė 16 taškų ir atkovojo 8 kamuolius. Tačiau išnaudojo asmeninių pražangų limitą, o pats prie baudų metimų linijos niekaip nesureguliavo taikiklio – 6/13 (46 proc.).
Apskritai jo ekipa realizavo tik 18 baudų metimų iš 29 (62 proc.).
„Amerikiečiai yra labai talentingi. K. Durantas, Damianas Lillardas bet kokiu atveju pataikys vieną kitą metimą, nuo kurių neįmanoma apsiginti. Blogai buvo tai, kad mes jiems padėjome klysdami, nepataikydami baudų metimų. Tarsi patys sau šaudėme į koją.
Tačiau svarbiau nei medalio spalva man yra įkvėpimas, kurį suteikiame jauniems žmonėms. Parodėme jiems tokį nusiteikimą, kokį ir privalo turėti kovotojai. Nebuvo nė akimirkos, kai nekovojome, kai nebuvome vieningi. Man tai didesnė vertybė nei olimpinis auksas“, – pareiškė 29-erių „centras“.
Prancūzų pasitikėjimą savo jėgomis prieš finalą stiprino „šviežia“ patirtis – pirmose olimpiados rungtynėse jie JAV komandą įveikė 83:76.
Amerikiečiams tai buvo jau trečia nebūdinga nesėkmė šią vasarą – prieš tai kontroliniuose susitikimuose favoritus antausiais apskaldė ir Nigerija, ir Australija.
„Prieš tai niekada nebuvau pralaimėjęs su rinktine, taigi, tokie rezultatai buvo skaudūs. Po pralaimėjimo prancūzams žaidėjai patys surengė susirinkimą, apie kurį treneris Popas nieko nežinojo. Turbūt suprantate: jei jau vyksta tokie posėdžiai, vadinasi, esi dugne. Bet kiekvienas komandoje pasistengė, kad mes iš jo pakiltume“, – atviravo K. Durantas.
Labiausiai stengėsi, žinoma, jis pats. Atkrintamosiose varžybose NBA „Visų žvaigždžių“ režimą įjungęs Bruklino „Nets“ lyderis finale suvertė 29 taškus.
Dar vienas, ir KD būtų pasižymėjęs sunkiai protu suvirškinama statistika. Mat 2012-ųjų Londono ir 2016-ųjų Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių finaluose jis abukart pelnė po 30 taškų.
Iš viso amerikiečiai titulą nuskynė ketvirtą kartą paeiliui.
Bet mintimis vis grįžo ne prie šio fakto, o sunkumų, kuriuos turėjo įveikti pakeliui į tikslą.
„Kai Prancūzija mus įveikė pirmame mače, daugelis JAV šią komandą nurašė. Bet nr. 7 (K. Durantas – Delfi) buvo puikus, Jrue Holiday – neįtikėtinas, Devinas Bookeris ir Jaysonas Tatumas pataikė svarbių metimų. J. Tatumas apskritai jau dabar yra superžvaigždė. Visi prisidėjo prie mūsų sėkmės.
Man asmeniškai šis auksas yra žymiai svarbesnis nei iškovotas Rio de Žaneire. Todėl, kad dėl jo reikėjo labai didelės aukos. NBA sezonas dėl pandemijos užtruko žymiai ilgiau nei įprasta, be to, prisidėjo visi tie suvaržymai, dėl kurių negali net išeiti iš viešbučio, pasimatyti su šeima. Man ši pergalė – žymiai saldesnė“, – lygino atsarginiu vidurio puolėju Tokijuje pavirtęs Draymondas Greenas.
Ir šioje vietoje dar nesustojo – prisiminė pasirengimo metu ir prasidėjus olimpiadai JAV sklandžiusias kalbas.
„Kad ir kurią televizijos laidą įsijungdavome, visur mus maišė su žemėmis. Kas nors turėtų pamokyti tuos žmones lojalumo. Juk jie – taip pat amerikiečiai, ir turėtų atitinkamai elgtis. Aš suprantu žiniasklaidos darbą, tačiau kai abejoji konkrečia žmonių grupe, geriau jau būk visiškai tikras tuo, ką sakai. Šiuo atveju, daugybė jų klydo. Patikėkite manimi, aš tikrai tai dar priminsiu. Dabar niekas nebejaučia atsakomybės už savo žodžius, bet aš juos priminsiu“, – į krūtinę mušėsi D. Greenas.
Mažiausiai kritikos spėjo pajusti D. Bookeris, J. Holiday ir Khrisas Middletonas, kurie dar liepos 20 d. grūmėsi paskutinėse NBA finalo rungtynėse. Du pastarieji su Milvokio „Bucks“ iškovojo čempionų žiedus, o nepraėjus nė mėnesiui ant kaklo jau turi ir olimpinį auksą.
Bet net ir taip pasipuošęs J. Holiday – susilaukęs begalės komandos draugų komplimentų dėl savo darbo gynyboje – išlieka kuklus. Pakilti į debesius jam neleidžia žmona: karjerą jau baigusi futbolininkė Lauren Holiday tapo olimpine čempione 2008 metais Pekine ir 2012 metais Londone.
„Mano žmonos balsas šeimoje vis tiek bus svaresnis. Vis dėlto ji turi du aukso medalius, o aš tik vieną“, – šypsojosi J. Holiday.
Juokavo po laimėto finalo ir G. Popovichius, kuomet sulaukė klausimo apie paskutines rungtynių minutes.
„Buvau sustingęs. Sėdėjau mirtinai išsigandęs, – ironizavo 72-ejų veteranas. – Jei rimtai, baimė ima prieš rungtynes – kai jos jau prasideda, lieka tik kovoti. O prieš tai grauži save mintimis, ar padarei viską, ar nepraleidai nė vienos detalės.“
Tiesą sakant, graužti save specialistas turėjo ilgai. 2019-aisiais vienas labiausiai gerbiamų NBA strategų debiutavo prie nacionalinės ekipos vairo visišku fiasko – pasaulio čempionate Kinijoje amerikiečiai užėmė prasčiausią istorijoje septintą vietą.
O dabar – palengvėjimo akimirka. Kurią G. Popovichius jau spaudos konferencijoje svajojo praleisti savo viešbučio kambaryje prie minibaro.
„Kiekviena komanda, kiekvienas čempionatas yra ypatingi. Bet jei atvirai, per visą gyvenimą nejaučiau tokios atsakomybės kaip olimpiadoje. Dabar tenoriu grįžti į viešbutį ir ko nors gurkštelėti“, – užbaigė Popas.
Tuo metu gurkšnoti dar ne laikas Australijos ir Slovėnijos komandoms, kurios nuo 14 val. Lietuvos laiku stos į mūšį dėl olimpinės bronzos.
