Vienas tokių – Richardas Norrisas Williamsas. Nors keista, kad apie jį patį dar nėra susukta jokia kino juosta, vienas herojiškas jo poelgis įkvėpė įsimintiną kultinės Jameso Camerono dramos „Titanikas“, laimėjusios net 11-a „Oskarų“ ir keturis „Auksinius gaublius“, sceną.

Taip, R. N. Williamsas keliavo tragiškai išgarsėjusiu „Titaniku“, tačiau tai – ne vienintelė ekranizacijos verta istorija iš tiesiog neįtikėtino jo gyvenimo.

Matė tėvo žūtį, o pats išsigelbėjo tik per stebuklą

Kai didžiausias pasaulio laivas pajudėjo į pirmąją savo kelionę 1912-ųjų balandį, 21-erių metų Richardas jau buvo pakankamai plačiai žinomas tenisininkas, laimėjęs Šveicarijos ir Prancūzijos čempionatus.

Norėdamas pakilti į dar aukštesnį lygį Ženevoje gimęs talentas nusprendė išbandyti savo laimę keliuose JAV turnyruose, o tuomet stoti į Harvardo universitetą. Tam, kad sūnus pasiruoštų stojamiesiems egzaminams, tėvas Charlesas Duane'as Williamsas jam patarė semestrą pastudijuoti Miltono akademijoje, Masačusetse.

Tuo tikslu abu jie ir susikrovė lagaminus. Tiesa, atsidurti Jungtinėse Valstijose jie planavo keliais mėnesiais anksčiau, tačiau Richardas susirgo tymais, o kai pagaliau pasveiko, Charlesas iš to džiaugsmo sau ir sūnui nupirko bilietus į nepaskandinamu pramintą „Titaniką“.

Į kompanijos „White Star Line“ pasididžiavimą, per mažiau nei 5 valandas, atplaukusį iš Sautamptono, Williamsai (vos nepavėlavę, nes juos vežęs taksistas iš pradžių supainiojo kryptį) įlipo trečiadienio, balandžio 10 d., popietę Šerbure, Prancūzijoje.

Kadangi buvo pirmos klasės keleiviai, jie galėjo mėgautis visa 7,5 milijono JAV dolerių kainavusio lainerio prabanga, įskaitant ir skvošo aikštelę, treniruoklių salę bei turkišką pirtį. Deja, tai truko neilgai – vos keturias dienas. Kai sekmadienį prieš pat vidurnaktį „Titanikas“ trenkėsi į ledkalnį ir šis prarėžė penkis iš šešių hermetiškų laivo skyrių, visų klasių keleivių tikslas tebuvo vienas – išsigelbėti.

Tuo metu Williamsai dar nesuprato, kokio masto tragedija vyksta, todėl niekur neskubėjo – apsilankę „Titaniko“ bare ir gerokai nustebę, kad jis neveikė, jie nuėjo į sporto salę, kur bendravo su draugais.

Šiaurės Atlantui po truputį pasiglemžiant „nenuskandinamą“ laivą, situacija jame darėsi vis dramatiškesnė. Pagaliau sunerimo ir Richardas su Charlesu. Jiems skubant ant denio, sūnus pamatė, kaip vienas į paniką puolęs keleivis niekaip negali atidaryti savo kajutės durų, todėl išlaužė į jas. Čia pat prie jo pribėgo prižiūrėtojas ir pagrasino, kad už sugadintą „White Star Line“ nuosavybę laukia atsakomybė. Šio poelgio įkvėptą sceną galima pamatyti ir J. Camerono filme „Titanikas“.

Atsidūrusiems ant denio R. ir Ch. Williamsui, skirtingai nei daugeliui kitų pirmosios klasės keleivių, vietos gelbėjimosi valtyse neatsirado, todėl tėvas su sūnumi stengėsi kuo ilgiau išsilaikyti ant į vandenyno dugną begrimztančio laivo paviršiaus. Visgi galiausiai Richardas sušuko: „Šokam!“

Foto: Topham Picturepoint / Scanpix

Iš keliolikos metrų į ledinį Atlanto vandenį nėręs R. Williamsas pačiupo plūduriuojančią nuolaužą, nusispyrė batus ir nusimetė sunkius kailinius bei ėmė žvalgytis tėvo. Richardo žvilgsnis sustingo, kai besisukiodamas jis pamatė, kaip milžiniškas dūmtraukis užkrenta tiesiai ant Charleso ir kitų „Titaniko“ nelaimėlių. Beliko kovoti už savo gyvybę. Kamino smūgio sukelta banga pastūmė R. Williamsą link gelbėjimo plausto.

Jame buvo pusė tuzino žmonių, todėl Richardas iš pradžių tik laikėsi už krašto ir tik vėliau įlipo į jį. Po kurio laiko prie plausto priplaukė gelbėjimo valtis Nr. 14 ir R. Williamsas perlipo į ją. Visgi ji buvo pasiau apsemta – vandens iki kelių, todėl, kai po kelių valandų į katastrofos vietą surinkti išgyvenusiųjų atskubėjo laivas „Carpathia“, iš 30 gelbėjimo valtyje buvusių keleivių gyvi tebuvo 11. R. Williamsas – tarp saujelės laimingųjų.

Kai po mėnesio buvo aptiktas plaustas, į kurį įsiropštė Richardas, jame stebuklingai rasti kailiniai, kuriuos jis nusipurtė lediniame Atlanto vandenyje. Jie buvo grąžinti R. Williamsui, bet kur kas brangesnis išsaugotas reliktas ir daiktinis prisiminimas apie tėvą jam buvo gertuvė, kurią Charlesas paskutinėmis savo gyvenimo valandomis spėjo jam perduoti. Ch. Williamso kūnas, kaip ir daugelio kitų iš daugiau nei 1500 žuvusių tą naktį, taip niekada ir nebuvo ištrauktas.

Vietoj amputuotų kojų – olimpinis auksas

Atsidūręs ant „Carpathia“ denio su maždaug 700 kitų iš tragedijos gniaužtų ištrūkusiųjų Richardas buvo nuodugniai apžiūrėtas gydytojo. Pastarasis, įvertinęs, kaip stipriai nušalusios keleivio kojos, rekomendavo jas amputuoti. Tačiau apie tenisininko karjerą tebesvajojęs R. Williamsas pasipriešino tam pareiškęs: „Man dar prireiks šitų kojų!“

Tam, kad pagerėtų jų būklė ir kraujo apytaka, Richardas kas dvi valandas lėtai šlubčiojo po „Carpathia“ laivą. Ir nors vien nuo stovėjimo kojas badė tarsi tūkstančiu adatų, atkaklumas davė savo: R. Williamsas vėl pradėjo jausti savo galūnes.

Maža to, jau po 12 savaičių jis ne tik vaikščiojo, bet ir dalyvavo netoli Bostono vykusiame turnyre, kur dėl protu sunkiai suvokiamo sutapimo susitiko su kitu iš „Titaniko“ išsigelbėjusiu tenisininku Karlu Behru! Įspūdingame mače, kuriame prireikė visų penkų setų, triumfavo Karlas – 0:6, 7:9, 6:2, 6:1, 6:4.

Visgi K. Behro karjera po kelionės „Titaniku“ ėmė smigti žemyn. Lemtinga naktis paliko slegiantį įspaudą – visą likusį gyvenimą Karlą kankino išsigelbėjusio kaltės sindromas: jis kaltino save, kad kiti plaukę kartu žuvo, o jis išgyveno.

Savo ruožtu tėvu netekęs Richardas kaip tik rado motyvacijos tęsti tą kelią, kuriuo ėjo prieš tragediją ir kurio jam taip linkėjo Charlesas.

Praėjus vos keturiems mėnesiams nuo nelaimės R. Williamsas tapo prestižinio „Grand Slam“ turnyro „US Open“ nugalėtoju, kai įtemptame mišrių dvejetų varžybų finale su amerikiete Mary Browne 6:4, 2:6, 11:9 įveikė JAV atstovus Billą Clothierą ir Eleonorą Sear. O tų pačių metų rudenį įstojo į Harvardą.

Agresyviu, atakuojančiu žaidimu ir meistriškumu prie tinklo garsėjęs Richardas pradėjo kopti į teniso olimpą: gavęs amerikietišką pasą 1913-aisiais jis su JAV rinktine laimėjo Deviso taurę, o 1914 ir 1916 m. tapo „US Open“ vienetų varžybų čempionu. Beje, 1916-aisiais sudarytame reitinge jam atiteko antros pasaulio raketės vardas.

Foto: TopFoto / Scanpix

R. Williamso pergales kortuose sustabdė Pirmasis pasaulinis karas. 1917-aisiais į jį įsitraukus JAV pajėgoms, prie jų prisijungė ir Richardas. Mūšio lauke pasižymėjęs drąsa jis buvo apdovanotas Karo kryžiumi ir Garbės legiono ordinu.

Pabūklams nurimus Richardas grįžo kariauti teniso karų. Susikoncentravęs į dvejetų kovas jis laimėjo dar keturis „Grand Slam“ serijos turnyrus, o 1924 m. kartu su Hazel Wightman iškovojo Paryžiaus olimpinių žaidynių auksą, nors pusfinalyje patyrė čiurnos traumą ir finale tegalėjo stovėti prie tinklo.

Profesionalo karjerą tęsęs iki 44-erių metų, nepalaužiamos dvasios ir kovotojo charakterio R. Williamsas neprarado ir baigęs ją: teigiama, kad per Antrąjį pasaulinį karą siekdamas bent kažkuo padėti Sąjungininkams nugalėti Hitlerį jis pridavė didžiąją dalį savo teniso trofėjų į metalo laužą. Ir galiausiai džiaugėsi dar viena pergale.

1957 m. R. Williamsas buvo įtrauktas į Tarptautinį teniso šlovės muziejų, o 1968-aisiais sulaukęs 77-erių mirė nuo plaučių emfizemos. Amžinojo poilsio jis atgulė Devone, Pensilvanijoje, kur yra ir jo tėvo antkapis.

Pirmasis iš Šveicarijos kilęs teniso elito atstovas užaugino keturis vaikus. Simboliška, kad prabėgus daugiau nei 100 metų geriausias šveicariškas tradicijas tęsia Rogeris Federeris. Su 20 „Grand Slam“ titulų ir keturiais vaikais jis – tarsi švyturys naujajai kartai.