Turnyro debiutas įvyko 2009-aisiais ir nuo to laiko sulaukė daug dėmesio iš neįgaliųjų sportininkų visame pasaulyje. Turnyro organizatoriai VŠĮ „Ypatingi Žmonės“, kurie, vykdydami savo veiklą, rūpinasi neįgaliųjų žmonių gerove bei socialine adaptacija, teigia, kad kiekvienas naujas turnyras pritraukia vis daugiau neįgaliųjų ir plačiosios visuomenės dėmesio. Neįgaliųjų tenisas – tai puiki galimybė judėjimo negalią turintiems žmonėms sportuoti, aktyviai gyventi bei realizuoti save.
Turnyras turi nuolatinius partnerius, kurie palaiko ir padeda neįgaliems sportininkams, tarp jų – „Lietuvos teniso sąjunga“, „Vilniaus teniso akademija“ bei „SEB Arena“, kur ir vyksta pats turnyras.
Šį kartą Lietuvoje yra laukiama ir žymių sportininkų – Luz Esperanzai Merry (Didžioji Britanija) yra tik 14 metų, bet ji jau yra 7-ta raketė tarptautiniame neįgaliųjų tenisininkių reitinge.
Turnyre dalyvauja įvairaus amžiaus grupių žmonės, jie rungsis vienetų ir dvejetų varžybose, o laimėtojai pasidalins piniginį prizinį fondą. Neįgaliųjų žmonių gyvenimas Lietuvoje tampa vis labiau aktualiu klausimu. Ta proga kalbiname TV laidos „Valanda su Rūta“ vedėją, paramos ir labdaros fondo „Mamų Unija“ steigėją ir tiesiog geros širdies moterį – Rūtą Mikelkevičiūtę.
– Kas Jus paskatino užsiimti socialine veikla bei paramos ir labdaros projektais, kodėl Jums tai yra aktualu?
– Visų pirma, tai neteisybės jausmas, žmogiškumas ir gailestis. Man atrodo, kad tai – savaime suprantami dalykai. Aš negaliu pakęsti neteisingumo. Juk kuomet tave ištinka nelaimė ir dažniausiai tu lieki vienas su savo bėda, tai ir yra labai skaudu ir neteisinga.
– Galbūt yra kažkokia istorija Jūsų gyvenime, kuri atkreipė Jūsų dėmesį į neįgaliųjų socialinius klausimus?
– Žinote, aš dirbu tokį darbą, kur neišvengiamai mane pasiekia tokios istorijos. Kadangi aš dar esu „Mamų Unijos“ steigėja, fondo, kuris dirba su vėžiu sergančiais vaikais ir jų šeimomis, tai mano geriausia draugė, partnerė ir bičiulė yra moteris, kuri pati sirgo vėžiu, – ji išgyveno ir pasveiko. Kita mano bičiulė – fondo „Algojimas“ steigėja Aušra Stančikienė, kurios sūnus gimė, turintis tam tikrą sindromą. Mačiau, kaip sunku mamai, šeimai, kas vyksta žmogaus gyvenime, kai visą jį atiduodi neįgaliam vaikui.
Dirbdama su vėžiu sergančiomis vaikų šeimomis, aš matau kaip tai koreguoja žmonių gyvenimą, nes tu nedirbi, pastoviai esi vaikų ligoninėje šalia ligoniuko, šeimos pajamos sumažėja per pusę, ne visi vaistai yra kompensuojami ir būtino palaikymo yra nepakankamai.
– Kokie Jūsų pagrindiniai tikslai vykdant socialinę veiklą?
– Kaip ir minėjau, neteisybės jausmas man labai nepatinka. Man atrodo, kad valstybės lygis, jos socialinės brandos lygis yra matuojamas labai paprastu būdu – kaip valstybė rūpinasi socialiai silpniausiais. Mes galime įvardinti įvairiausias grupes, tai būtų – ir moterys, ir vaikai, ir seneliai, ir neįgalieji bei kt. Atsižvelgiant į tai, galime padaryti išvadas, ar brandi mūsų visuomenė ir ar ant kurio laiptelio stovi mūsų valstybė.
Kai matai valdininkus, važiuojančius prabangiais automobiliais, gyvenančius prašmatniuose namuose, kyla daug klausimų: kas yra valstybės prioritetai, pagaliau – kur keliauja mūsų mokesčių mokėtojų pinigai? Apima toks beprasmybės jausmas. Girdi, kai biudžete nėra pinigų vaistams kompensuoti, ligonių kasos duoda neigiamą atsakymą. Bet kodėl pinigų atsiranda valdininkų komandiruotėms, keistiems ir abejotiniems projektams, pagaliau „auksiniams tualetams“? Tol, kol kas nors atsibus, kitam jau gali būti per vėlu.
– Kaip Jūs vertinate neįgaliųjų žmonių adaptaciją bei integraciją į visuomenę Lietuvoje?
– Aš pasigendu neįgaliųjų viešame gyvenime, bet suprantu, kodėl jų nematyti. Kai mes kalbame apie tam tikrų žmonių grupių, kurių čia nevardinsiu, diskriminaciją Lietuvoje, piktinamės, keliame vėjus, kovojame, vertėtų realiai pažiūrėti, kas gi yra iš tiesų labiau diskriminuojami. Štai neįgalus žmogus lengvai į teatrą, varžybas, parduotuvę, viešą tualetą nenueis!
Aš labai daug keliauju ir galiu pasakyti, kad visame civilizuotame pasaulyje neįgalieji yra lygiaverčiai. Pažiūrėkite, kiek su vežimėliais važiuoja po visur, turi galimybę patogiai judėti mieste, keliauti. Neįgaliems Lietuvoje trūksta tam tikrų dalykų, t. y. patogumų, visokiausių specialių keltuvų, privažiavimų. Juk net į parduotuvę ar į pasimatavimo kabiną yra sunku ar net neįmanoma patekti.
Trūksta daug dalykų, kurie sveikiems žmonėms atrodo savaime suprantami. Bet iš kitos pusės, aš galiu pasidžiaugti, kad neįgalieji žmonės pradeda jaustis morališkai tvirčiau. Noriu tikėti, kad šiandien jiems jau nėra gėda pasirodyti neįgalaus vežimėlyje. Jau mažiau yra baiminamasi dėl žmonių reakcijų. Viskas prasideda nuo mažų dalykų, čia – kaip su vėžiu. Prieš septyniolika metų kalbinau pirmąją savo laidos heroję, kuri sirgo vėžiu. Tuomet jai buvo amputuota viena krūtis. Tąsyk kalbėti viešai buvo tolygu netekti vyro, draugų, palaikymo ir užsitraukti didžiules apkalbas. Dabar tolerancijos lygis stipriai pakilo. Norėčiau, kad neįgalieji galėtų gyventi labiau socializuotą gyvenimą Lietuvoje. Bet viskas priklauso ir nuo jų pačių – stiprybės, užsispyrimo, pasitikėjimo. Kelkite savo vėliavą, kalbėkite apie savo gyvenimą, gyvenkite viešą gyvenimą, nesėdėkite namie, nekompleksuokite!
Man labai pikta, kai iš olimpinių žaidynių sugrįžta mūsų sportininkai su medaliais, tuomet visa spauda aprašinėja jų medalius ir pasiekimus, suvažiuoja į oro uostą jų pasitikti svarbūs valstybės pareigūnai. O juk mūsų parolimpinių žaidynių laimėtojai taip pat iškovoja prizines vietas ir gauna medalius. Ar tokie pat paradai rengiami oro uoste su tiesioginėmis TV transliacijomis? Dėmesio yra žymiai mažiau, o pasiekimai yra tokie patys, sakyčiau, netgi neįgaliems žmonėms yra sudėtingiau pasiekti tokius rezultatus.
– Kas Jūsų manymu galėtų paskatinti sveikus žmones susidomėti neįgaliųjų gyvenimu bei jų saviraiškos iniciatyvomis?
– Tik pačių neįgaliųjų noras, užsispyrimas, aktyvumas. Reikia kuo daugiau viešinti, dalintis informacija apie neįgaliųjų žmonių gyvenimą, jų organizuojamas iniciatyvas ir saviraiškos projektus. Kad ir kaip būtų liūdna – tu pradedi domėtis, kai tave asmeniškai tai paliečia. Labai, aišku, nesinorėtų to linkėti.
– Kokią naudą turi tokie turnyrai kaip „Vilnius Open 2015“ neįgaliems žmonėms?
– Tai parodo lygiavertiškumą. Žmogus sėdintis neįgaliojo vežimėlyje yra toks pat žmogus, kaip ir visi kiti. Tiesiog vieni vaikšto savo kojomis, kiti juda padedami vežimėlio. Jokio esminio skirtumo tikrai nėra. Man atrodo, kad tokie renginiai padeda negalę turintiems žmonėms labiau socializuotis. Tai yra puiki galimybė susitikti su kitais žmonėmis, pabendrauti, įsitraukti į sportinę veiklą. Galimybė sustiprinti pasitikėjimo savimi ir pasauliu jausmą. Visa ši veikla suburia žmones ir tai yra be galo svarbu.
