– Lina, kalbos apie tai, kad planuoji baigti tenisininkės karjerą sklandė jau kurį laiką. Ar tavo, kaip profesionalios tenisininkės, karjera tikrai baigta?
– Manau, kad taip. Turnyruose beveik nedalyvauju nuo praėjusių metų lapkričio. Šių pradžioje dar turėjau minčių žaisti, tačiau šiuos mano norus gadino įvairios nedidelės traumos. Jas apsigydžiusi visgi nebuvau šimtu procentų tikra, kad kelionės per turnyrus mane vis dar traukia taip pat stipriai, kaip ankščiau.
Pagaliau varžybos varžybomis, tačiau bet kokiems turnyrams reikia atitinkamai pasiruošt. Ir nors infrastruktūros prasme Vilniuje turėjau puikias progas treniruotis, kartais tiesiog nerasdavau su kuo tai daryti. Vienas negali, kitas išvykęs, trečias dar kur nors. Supratau, kad daugiau energijos suvalgo ne pačios treniruotės, ne įvairių teniso elementų šlifavimas, o treniruočių organizaciniai rūpesčiai. Todėl galiausiai ir nutariau dėti tašką.
– Ar nepersigalvosi?
– Kol kas manau, kad ne. Tiesa, vis dar galvoju, kad jei Federacijos taurės varžybose, žinoma jei manęs reikės Lietuvos rinktinei, žaisti dar galėčiau. Šių varžybų antros ar trečios grupės kovoms galėčiau pasiruošti, sakykime, per mėnesį. Todėl kodėl gi ne?
– Federacijos taurės varžybose žaidei 68 mačus, daugiausiai iš visų Lietuvos tenisininkių. Darei tai su įvairių kartų mūsų tenisininkėmis. Ką manai apie dabartines savo koleges rinktinėje?
– Galvoju, kad turime jauną ir perspektyvią rinktinę. Akvilė Paražinskaitė ir Justina Mikulskytė rinktinėje žaidžia jau kelis metus. Šiemet prie mūsų prisijungė Paulina Bakaitė. Šiek tiek girdėjau apie Šiauliuose besitreniruojančią keturiolikmetę Ivetą Daujotaitę, kuri patenka tarp pajėgiausių šio amžiaus tenisininkių Europoje. Žodžiu tikrai manau, kad galime turėti pajėgią moterų rinktinę.
Aišku, daug priklausys nuo merginų užsispyrimo, darbo treniruočių metu ar tam tikrų sprendimų, lemsiančių jų karjeros posūkius. Pavyzdžiui, Akvilė ir Justina žada nuo rudens mokytis ir žaisti tenisą JAV universitetuose. Vieniems tokie sprendimai pasiteisina, o kitiems – ne. Žinoma, čia kalbu tik apie tenisą.
– Ar pati neturėjai minčių derinti mokslus ir tenisą JAV universitetuose?
– Pasiūlymų tikrai turėjau. Ir ne vieną. Tačiau minčių – ne. Aš gana anksti pradėjau profesionalės karjerą ir pirmą kartą tarp geriausių 250-ies žaidėjų pasaulyje patekau, berods, antrą sezoną. Todėl tuo metu nuoširdžiai maniau, kad universitetai – ne man.
– Dabar nesigaili tokio pasirinkimo?
– Tikrai ne. Gyvenau įdomų gyvenimą, žaidžiau mėgstamą žaidimą. Taip, galbūt ne viskas susiklostė taip, kaip man norėjosi. Visgi buvau patekusi į antrą WTA šimtuką (aukščiausia – 197 vieta, o 2007 m. Linai 6:3, 6:4 pavyko įveikti danę Carolinę Wozniackį, kuri vėliau, 2010-aisiais, tapo pirmąja pasaulio rakete – DELFI).
– O ko pritrūko iki pirmo?
– Dabar sunku pasakyti. Niekada neturėjau problemų su fiziniu pasirengimu. Ir čia, matyt, yra mano Mamos ir Tėčio nuopelnas, mat jie abu buvo lengvaatlečiai. Galbūt susidėjo tam tikros mano minėtos problemos su treniruočių sąlygomis ir procesais. Žodžiu, daug įvairių nedidelių dalykų. Tačiau tikrai nesu nė sekundės pasigailėjusi savo sprendimo gyvenimą susisieti su tenisu.
– Ar tai reiškia, kad liksi tenise ar šalia jo?
– Tikrai taip. Sutariau su savimi taip – vasarą skiriu poilsiui ir pramogoms, o nuo rudens kimbu į darbus „Linos Stančiūtės teniso akademijoje“, kurią įkūrėme kartu su Tėčiu. Akademija jau veikia, vasarą su vaikais dirba Tėtis.
– Ar Lina Stančiūtė bus gera teniso trenerė?
– Oi, kol kas sunku pasakyti, tačiau manau, kad taip. Visų pirma esu sukaupusi daug patirties. Mačiau kaip dirba ir treniruojasi geriausios pasaulio tenisininkės ir tenisininkai. Be to, jaučiu, kad noriu tai daryti. Vieną dalyką pastebėjau dar besitreniruodama pati. Paskutiniu metu žaidžiant su kuo nors iš mūsų jaunųjų tenisininkių man vis dažniau norėdavosi ne galvoti apie savo žaidimą, o patarti ir padėti joms. Todėl, sakyčiau, mintis apie akademiją atsirado ne spontaniškai, o palaipsniui.
– Bet visgi į darbus neneri stačia galva?
– Ne, tiesiog labai noriu skirti vasarą sau. Juk normalių vasaros atostogų neturėjau gal dvidešimt metų. Treniruotės, treniruotės, treniruotės, varžybos, varžybos, varžybos. Ir taip kasmet. Todėl vis dar negaliu atsidžiaugti draugais, jūra, kitais panašiais malonumais.
