Penktadienį prasidedančiame Deviso taurės mače su Bosnijos ir Hercegovinos rinktine L. Mugevičius gins Lietuvos garbę dvejetų akistatoje.
L. Mugevičių kalbino laikraštis „Sportas“.
– Sakei, kad Prezidento taurės turnyras Vilniuje buvo geriausias per tavo karjerą. Ar tau daug geriau sekasi rungtyniauti stebint saviems sirgaliams? Dalis sportininkų žaisdami namie „perdega“ ir nesugeba atskleisti visų savo sugebėjimų...
– Mane įkvepia, kai žaidimą stebi savi žmonės. Kai baigiasi jėgos, atsiranda papildomos energijos. Tada kokybiškiau žaisti padeda ir suvokimas, kad sirgaliai atėjo dėl manęs. Taip, mačo pradžioje dažnai jaudinuosi, bet greitai persilaužiu ir pradedu mėgautis tenisu. Gerą pasirodymą lėmė ir tai, kad aš būdamas Lietuvoje nuolat treniruojuosi grunto aikštelėje Bernardinų sodo aikštyne. Už sudaromas puikias sąlygas noriu padėkoti Vilniaus teniso akademijai.
– Tai gruntas tavo mėgstamiausia danga?
– Ko gero, taip.
– Kokius žaidimo elementus tau reikia tobulinti labiausiai?
– Pirmiausia, žaidimą prie tinklo. Kol kas nelabai pasitikiu savimi tokiose situacijose. Be to, reikia gerinti pirmo padavimo tikslumą. Kartais jis siekia 70 proc., o neretai – tik 40. Gal dėl patirties stokos. Sieksiu, kad tikslumas visada būtų 60–70 procentų.
– O kokie tavo pagrindiniai koziriai aikštelėje?
– Sunku pasakyti, bet, manau, kad mano stiprybė – žaidimo įvairovė. Nemažai mačų esu laimėjęs galva.
– Kokie tavo, kaip tenisininko, tikslai? Patekti į pirmąjį geriausių pasaulio žaidėjų šimtuką? O gal dešimtuką?
– Kol kas konkrečių tikslų neturiu. Tiesiog stengiuosi laimėti kiekvieną dvikovą. Žinoma, pasvajoju. Juk, ko gero, dauguma jaunų futbolininkų taip pat svajoja žaisti „Barcelona“ ar kurioje kitoje garsioje komandoje.
– Kiek laiko per dieną treniruojiesi?
– Apie šešias valandas. Du kartus darbuojuosi aikštyne, kartą vyksta fizinio pasirengimo treniruotė. Sportuoju ir savaitgaliais.
– Nuolat treniruojiesi, žaidi varžybose, ar psichologiškai ir fiziškai nepavargsti nuo teniso?
– Ne. Aš mėgaujuosi tenisu, man labai patinka ši sporto šaka.
– Daugumai tenisininkų itin sudėtinga pereiti iš jaunių į suaugusiųjų tenisą. Štai Ričardas Berankis, buvusi pirmoji pasaulio jaunių raketė, dabar rikiuojasi tik antrame šimtuke.
– Sutinku, kad tai sunku. Adaptacija trunka maždaug trejus metus. Reikia susitaikyti su dažnais pralaimėjimais. Juk visą laiką tenka žaisti su vyresniais varžovais įvairių turnyrų atrankos etapuose. Ypač sudėtinga patekti į aukštesnio lygio turnyrų pagrindines varžybas. Tada beveik nepavyksta užsidirbti pinigų. Prieš keletą mėnesių pralaimėjau gal aštuonis mačus iš eilės. Tam turėjo įtakos ir pėdos, kirkšnies traumos, ligos. Sunku būna po tokios ilgos nesėkmių virtinės, bet man tada atsiranda dar didesnis noras treniruotis. Aišku, kai kurie jauni žaidėjai palūžta psichologiškai, dalis net meta tenisą.
– Kokį aukščiausią reitingą turintį žaidėją esi įveikęs?
– Esu nugalėjęs Artiomą Smirnovą iš Ukrainos, jis yra trečiame šimtuke.
– Tave treniruoja tėtis Rimvydas Mugevičius. Ar tai gerai? Ar tėvas sūnui visada būna griežtas ir reiklus?
– Labai gerai, kad mane treniruoja tėtis. Jis visada griežtas. Tai didelis pliusas. Aš šimtu procentų juo pasitikiu. Pasitaiko, kad prieštarauju tėčiui, būna ir nedidelių konfliktų, tačiau tai neišvengiama. Manau, kad jis aukšto lygio specialistas. Jokio kito trenerio man nereikia.
– Ar visą laiką turi su kuo treniruotis Lietuvoje?
– Ne. Tai yra problema. Vilniuje dažnai trūksta partnerių. Dėl to kartais pasikviečiame baltarusių, nuvykstame į Estiją. Kai nėra išeities, kartais treniruojuosi ir su Lina Stančiūte. Laurynas Grigelis, su kuriuo bendraujame, kviečia mane pasportuoti į Italiją, bet itin sudėtinga ten ištrūkti dėl varžybų tvarkaraščio. Kai nuvykstu į turnyrus, tokių problemų nelieka. Tada treniruojuosi su varžybų dalyviais.
– Kurių geriausių pasaulio tenisininkų žaidimas tau labiausiai prie širdies?
– Novako Djokovičiaus, Rogerio Federerio, Gaelio Monfilso, Aleksandro Dolgopolovo.
– Ką veiki laisvalaikiu?
– Laisvalaikio beveik nelieka. Po trijų treniruočių per dieną jau nieko nesinori. Šiaip man patinka susitikti su draugais, nueiti į kiną, baseiną, pažaisti biliardą, pasivaikščioti mieste. Labai retai būna, tarkim, dvi laisvos dienos nuo teniso. Tada atsiranda keistas jausmas, kartais net nežinau, ką veikti.
– Kiek laiko praleidi užsienyje? Kiek šalių esi aplankęs?
– Per mėnesį maždaug savaitę būnu Lietuvoje, o tris – svetur. Neskaičiavau, kiek šalių aplankiau. Esu pabuvojęs visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą (juokiasi).
– Kuri šalis paliko didžiausią įspūdį?
– Sunku pasakyti, daug šalių patiko. Pavyzdžiui, labai įsiminė Portugalija, jos sostinė Lisabona, kur žaidėme Deviso taurės varžybas.
– Kiek moki užsienio kalbų?
– Kalbu angliškai, rusiškai. Dar labai noriu išmokti ispanų ir prancūzų kalbas.
– Ar ketini studijuoti?
– Šiemet Vilniuje baigiau mokyklą. Norėčiau stoti į aukštąją, bet dar nežinau, kada tai padarysiu. Gal šiemet. Turbūt rinksiuosi psichologiją arba sporto vadybą, o gal ir kūno kultūrą. Visi šie dalykai man patinka.
Laisvalaikio beveik nelieka. Po trijų treniruočių per dieną jau nieko nesinori. Šiaip man patinka susitikti su draugais, nueiti į kiną, baseiną, pažaisti biliardą, pasivaikščioti mieste. Labai retai būna, tarkim, dvi laisvos dienos nuo teniso. Tada atsiranda keistas jausmas, kartais net nežinau ką veikti.
Prisijunk prie tūkstančių sporto mėgėjų bendruomenės – tapk DELFI Sporto draugu „Facebook“, sužinok šviežiausias naujienas iš sporto arenų, dalinkis įžvalgomis ir komentarais!
