Girnos mala kartu
— Kada pasireiškė pirmieji simptomai, kad Lietuvos krepšinis — serga?
— 2005 metais, kada po Olimpiados rinktinėje atsisakė žaisti Šarūnas Jasikevičius, Rimantas Kaukėnas, Donatas Slanina. Pasigirdo kalbos, kad žaidėjai nevažiuoja į rinktinę dėl Sireikos. Buvau labai nustebęs. Galvojau, kad tos kalbos nevertos dėmesio. Dabar išaiškėjo, kad užkulisiuose tada buvo kalbama: „Jei nieko nepasieks Belgrade, bus proga pasiūlyti Sireikai išeiti“.
— Panaši situacija buvo ir šiemet?
— Rinktinė buvo vertinama paviršutiniškai: yra Songaila, Macijauskas, Kleiza — vadinasi, nauji, pajėgūs žaidėjai, ir viskas bus gerai. Jie tokie ir yra. Bet trūko, kaip mes vadiname, klijų. Ankstesnėje rinktinėje tie klijai buvo Ramūnas Šiškauskas. Mes daugiausia klydome, nes nebuvo žmonių, kurie sujungtų žaidėjus.
— Ar įtampa dėl trenerio posto jautėsi jau tuomet, kada pradėjote treniruoti rinktinę?
— Į rinktinę niekada nesiveržiau. Tuomet laikraščiai rašė, kad Sireika negriebia posto. Žmonos Aurelijos žodžiai buvo: „Tau taip likimas paskyrė. Paskui gailėsies, nepasinaudojęs proga“.
Man sakytuose žodžiuose „Tau, Antanai, bus sunku“ neturėta galvoje vien tiesioginio darbo. Buvo sakoma apie politinę krepšinio pusę — aš esu iš Šiaulių, ir dėl to bus nelengva. Kas gyvena Kaune, galvoja, kad Kaunas geriausias miestas. Kas gyvena Vilniuje, galvoja, kad Vilnius — geriausias miestas. Aš taip neskirstau. Bet galiu pasakyti savo nuomonę: Šiauliai — geriausias miestas.
— Kam naudingas šis konfliktas?
— Artėja 2011 metų čempionatas ir kovoja žmonės, norintys tam laikotarpiui krepšinyje užimti vadovaujančius postus. Tai — mano prielaida.
— Algimantas Pavilonis jus įvardijo antru žmogumi po savęs, neįtinkančiu Lietuvos krepšinio federacijai. Ar sutinkate su tuo?
— Vyksta kova tarp Vlado Garasto ir Algimanto Pavilonio. Aš papuoliau tarp girnų ir mane kartu mala. Mano personos nereikia sureikšminti. Nesikabinu į rinktinę, nesiruošiu ilgai laikytis poste. Jei yra geresnis treneris — tegul dirba geriau.
Kritika — nuo pat pradžių
— Kaip reaguojate į kandžias kolegų pastabas dėl jūsų darbo rinktinėje?
— Visų pirma — tai neetiška. Nesu pasakęs jokiam treneriui, kad jis blogai dirba. Savigarba turėtų neleisti kritikuoti, kol patys dar nieko neparodė. Gal galvoja, kad tomis kalbomis tiesiogiai gali paveikti situaciją ir užimti trokštamus postus. Tegul.
Pasibaigia varžybos ir aš matau, kur suklydau. Po varžybų visi kritikuoja, o manęs tuomet niekas neklausia. Kalba „ekspertai“.
— Kaip komanda reagavo į susidariusią situaciją?
— Komanda buvo pašiurpusi nuo pat išvažiavimo. Birželio mėnesį, kuomet Palangoje pradėjome stovyklą, viename leidinyje buvo išspausdinti federacijos prezidento V. Garasto ir viceprezidento R. Šalūgos žodžiai, kad vyrų rinktinė — „prachadnoj dom“.
Žaidėjai stebėjosi, kaip oficialūs asmenys, kurie palydi į čempionatą ir tikisi gerų rezultatų, gali taip kalbėti.
Kitas dalykas — palydėtuvių dieną pasirodžiusiame viename krepšinio priede tiek buvo pripilta, kad aš sakiau, jog nebevažiuosiu į čempionatą.
Po pirmųjų rungtynių žaidėjai skaito straipsnius internete ir klausia, kas darosi Lietuvoje.
Aš — ramus žmogus. Sakau, vyrai, susikaupkime, žaiskime ir nekreipkime dėmesio. Tai — laikina. Išlošime — prasidės pagyrimai. Dabar žaidėjai sako: „Jei jus kaltina, gal ir mes nereikalingi?“
Neatsistatydins, kol neįrodys klaidų
— Kaip sutarėte su Arvydu Macijausku? Iš kur kilo kalbos apie jūsų konfliktus?
— Su ispanais Arvydas nepelnė taškų, nuplaukė medaliai. Atėjau, apsikabinau. Sakau, mes esame vyrai ir turime atsitiesti.
A. Macijauskas manęs klausė, kas vyksta, kam reikia parodyti, kad mes nekonfliktuojame, gal pasibučiuoti?
— Esate kaltinamas, kad nesusitvarkėte su komanda, kaip to įrodymas pateikiama A. Macijausko frazė, ištarta rungtynių metu: „Treneri, ką nors darykit“.
— A. Macijauskas sakė: „Sulaikykit Kalnietį“. M. Kalnietis — drąsus žaidėjas, jis suklysta, nes dar yra jaunas. Džiaugiuosi, kad man užteko drąsos Mantą pakviesti į rinktinę.
Rūbinėje Arvydui pasakiau: „Tu esi neteisus, noriu, kad visi nagrinėtumėte savo žaidimą“. Arvydas atsiprašė, kad pasikarščiavo. Viskas išsisprendė. Čia ir yra komandos suvaldymas, kad konfliktai nesitęsia.
Norėčiau, kad dabar A. Macijausko kas nors paklaustų, kodėl, jam grįžus į Lietuvą, skambina V. Garastas ir R. Šalūga, kviečia susitikti vakarienei — pakalbėti apie Sireiką. Macas skambina man: „Ką ,treneri, daryti kiek tęsis tas konfliktas? Aš nenoriu su jais kalbėti“.
Tegul susirenka visi krepšinio ekspertai ir pasako: „Tu, Sireika nemokėjai“. Ir viskas. Tuomet nereikės ir mano atsistatydinimo, mane atleis. Juk patys patvirtino iki olimpiados.
Aš nejaučiu jokios kaltės, nes esu neteisingai puolamas.
— Vladas Garastas spaudoje minėjo, kad jūsų darbas rinktinėje bus svarstomas spalį.
— Jis žino, kad tada aš negalėsiu nieko pasakyti — būsiu Kazanėje. Dabar kažkodėl jis nesutinka kalbėtis.
— Į tai V. Garastas atsakė: „Sireika treniruodamas rinktinę, gavo tūkstančius litų. Kaip nuvažiavo į Kazanę, taip atvažiuos į pasitarimą“.
— Rinktinėje per metus gaudavome 3 tūkstančius litų. Paskutinius dvejus metus moka daugiau. Bet palyginkime — Vokietijos rinktinės treneris gauna 150 tūkstančių eurų per metus.
Aš — ne išsižiojęs žmogus, kuris praskys ir neatlaikys kritikos. Turiu protą, įsitikinimus.
Žvaigždės kasmet negimsta
— Kokią matote rinktinės ateitį?
— Konfliktai gero neduos. Nebus manęs, galbūt žaidėjai rodys principus, nenorės žaisti rinktinėje dėl šios neteisybės. Yra Serbijos pavyzdys: rinktinė kelinti metai nieko nepasiekia, žaidėjams neįtinka treneriai.
Turime suprasti, kad tokių žmonių, kaip Šarūnas Jasikevičius, Saulius Štombergas, Eurelijus Žukauskas nebūna kiekvienais metais.
Replikuojama, kad nereikia kviesti tų žaidėjų, kurie vieną kartą atsisakė žaisti rinktinėje. Iš kur paimsim žaidėjų? Komanda turi būti talentingų, susikaupusių, patyrusių žmonių plejada.
— Esate Šiaulių miesto garbės pilietis. Ar šiuolaikiniame pasaulyje garbė egzistuoja kaip vertybė?
— Egzistuoja. Tik nelengva ją išsikovoti. Garbę pasiekia tie žmonės, kurie stengiasi gerai atlikti darbą ir apie garbę negalvoja.
Labai norėčiau, kad didžiulė vertybė būtų savigarba. Reikia, kad žmogus būtų atsakingas už savo žodžius, veiksmus. Kad galėtų pasakyti: „Man taip neleidžia pasielgti garbė“.
