Po skaudaus antrojo pralaimėjimo turkams šiame turnyre lietuviai gali pasiguosti tik tuo, kad turi galimybę pakartoti 1998 metų pasaulio čempionato Atėnuose pasiekimą – iškovoti 7 vietą. Kiek ta vieta svarbi vokiečiams?
Vokietijos bundeslygoje rungtyniaujančios Brėmerhafeno „Eisbaren“ treneris Šarūnas Sakalauskas tikina, kad nugalėti vokiečiai visuomet turi labai didelį norą. „Kaip didelės šalies atstovai jie nori laimėti. Kur dalyvauja, ten nori laimėti, o kur nedalyvauja – tolerantiškai kitus giria“, – aiškino jis. Pasak krepšinio specialisto, pralaimėjimo prancūzams vokiečiai savo šalyje nelaiko tragedija, tačiau tikisi, kad lietuviai bus įveikti.
– Kaip vertinate lietuvių ir vokiečių komandų galimybes rytojaus mače?
– Manau, kad lietuviai stipresni. Mūsų žaidėjai techniškesni – geriau varosi ir geriau meta. Krepšininkai žaidžia geresniuose klubuose, patyrimo turi daugiau, treneris gali taktika varijuoti labiau, nes geresnius žaidėjus turi. Manau, kad lietuviai laimės, bet čia didelį vaidmenį turės mikroklimatas – abi komandos skaudžiai pralaimėjo paskutines rungtynes. Priklausys ir nuo to, kiek bus likę moralinių jėgų žaisti. Aišku, ir treneriui gana darbo – ar jam pavyks įkvėpti žaidėjus, įtikinti.
Visi tie dalykai kartu sudėjus ir lems nugalėtoją, o ne kažkokie taktiniai dalykai. Šiuos imant, lietuviai yra geresni, net įžaidėjų pozicija, kuri lietuvių akimis ne itin stipri, pranašesnė nei vokiečių.
– Kokia stiprioji Vokietijos rinktinės pusė, ko turėtume baimintis?
– Viso šio pasaulio čempionato metu vokiečiai išlaikė aukštą moralę. Kaip komanda jie labai stiprūs. Neturėdami ryškesnių žvaigždžių, išskyrus D.Nowitzki, jie pasiekia labai daug. Pažiūrėkite – praėjusiose planetos pirmenybėse jie buvo treti, prieš metus Europos čempionate – antri, o dabar pateko į stipriausiųjų aštuntuką.
Pavojinga dar ir tai, kad vokiečiai moka žaisti ir su D.Nowitzki, ir be jo. Jeigu mes ruošiamės, kaip uždengti D.Nowitzki, tai jie gali puikiausiai apsieiti ir be jo.
– Pagal klaidas Japonijoje lietuvius lenkia tik Kataro rinktinė. Vidutiniškai 21,1 klaidos per rungtynes tapo įprastu dalyku mūsų šalies komandos žaidime. Kas tai lemia?
– Du dalykai. Susižaidimo stoka, kurią aiškinčiau kaip žaidėjų nepaklusimą trenerio idėjoms, ir elementarus susižaidimo nebuvimas. Žaidėjai dažniausiai nežino, kada atiduoti kamuolį, per vėlai ar per anksti išbėga, nebūna atsidengę, ne laiku perduoda. Antra – silpni įžaidėjai, bet visos kaltės jiems neversčiau. Tai kompleksinė dviejų minėtų dalykų problema.
– Lietuvoje dabar net lažinamasi, atsistatydins treneris A.Sireika po šio turnyro ar ne...
– Nenorėčiau sakyti, kaip turėtų elgtis A.Sireika. Jis – patyręs treneris ir priims teisingą sprendimą. Trenerių pasikeitimai klubinėse komandose ar rinktinėje neatneša kažkokio nuosmukio. Užaugo nauja gera trenerių karta. Pasikeitimai nėra blogai – tai tiesiog ėjimas į priekį. Kartu nereikėtų manyti, kad vienas treneris išgelbės, o kitas – ne. Trenerių kaita – natūralus procesas, o pasitraukusiųjų nereikia nurašyti, jie visada turi turėti galimybę sugrįžti.
– Ar savęs Lietuvos rinktinės trenerio poste niekada nematėte?
– Anksčiau pagalvodavau apie tai, bet dabar jau nebe. Kelerius pastaruosius metus turiu kitų idėjų, kitų tikslų, apie kitką negalvoju. Kol kas man sekasi tas idėjas įgyvendinti, o kai sekasi, kodėl turėčiau visa tai mesti?
