„Tokia katastrofa nepasikartos dar tūkstantį metų“, – po šokiruojančio pusfinalio, 1:7 pralaimėto Vokietijai, amo neteko Luizas Felipe Scolari.
Su juo reikėtų sutikti, nes trečią kartą stoti prie Brazilijos rinktinės vairo Didžiajam Felipei (kalbant portugališkai – tiesiog Felipao) niekas nebeleis dar mažiausiai tiek laiko.
Perdėtai savimi pasitikintis treneris buvo tik viena iš milijonus tautiečių pravirkdžiusios ir nuvylusios komandos problemų, bet anaiptol ne paskutinė.
Ruoškitės, namuose tapsime čempionais – nedviprasmiškai prieš pasaulio čempionatą žadėjo „Selecao“ vairininkas. Trenerio įtikinta komanda dar prieš stodama į kovą su vokiečiais žinojo, kad laimės. Tik neturėjo žalio supratimo, kaip tai padaryti – pasirodė, jog vien visa gerkle plėšti šalies himną prieš rungtynes neužtenka.
Kaip bebūtų keista, panašu, kad L. F. Scolari pats patikėjo savo žodžiais, jog tokių žaidėjų kaip Neymaras ar Thiago Silva netektis jo ekipai nėra problema, nes juos pakeis lygiavertė pamaina. Jei taip sakoma apie kone vienintelį varžovams galvos skausmą kėlusį komandos puolėją ir kapitoną, valdžiusį išsibėgioti į pašalius mėgstančių gynėjų grandį, treneris veikiausiai tiesiog nori greičiau užbaigti spaudos konferenciją. Bet L. F. Scolari veiksmai liudija, jog šįkart jis kalbėjo rimtai.
Nebodamas nieko, 65-erių specialistas Vokietijos rinktinę nusprendė versti ant šono ta pačia taktika, kuria prieš metus laimėjo FIFA Konfederacijų taurės varžybas. Tik per pastarąjį mėnesį L. F. Scolari turėjo pakankamai progų įsitikinti, jog pasaulio čempionatas – ne pusiau kontrolinis turnyras sezonui pasibaigus.
Susižeidusį Neymarą jis galėjo pakeisti papildomu vidurio saugu, skirtu padėti Luizui Gustavo ir Fernandinho griauti galingos Vokietijos saugų grandies veiksmus aikštės viduryje. Taip išsidėstę aikštėje brazilai varžovams būtų pasiūlę imtis pozicinių atakų, o patys atsitraukę atgal ir ilgais perdavimais ieškoję trijų priekyje likusių atakuojančių žaidėjų. Bet L. F. Scolari nenorėjo pragmatiškai pažvelgti į faktus, nes buvo save čempionu iš anksto titulavęs L. F. Scolari, o ne Alejandro Sabella ar Louisas van Gaalas iš Argentinos ir Olandijos rinktinių.
Keisčiausia, jog treniruotėse prieš rungtynes brazilai repetavo būtent tokį, iš pirmo žvilgsnio, logiškiausią taktinį variantą, bet paskutinę akimirką L. F. Scolari persigalvojo. Ir į startinę sutartį įtraukė puolėją Bernardą.
Dar viena staigmena. Netgi nusprendęs laikytis schemos 4-2-3-1, treneris, regis, turėjo pirmenybę skirti universalesniam ir konkurencingesniam saugui Willianui. Pastarasis ne tik ketveriais metais vyresnis už 21-erių Bernardą, bet ir lenkia komandos draugą mažiausiai dviem karjeros žingsniais. Su Bernardo dabar atstovaujamu Donecko „Šachtar“ (Ukraina) klubu Willianas atsisveikino pernai ir už 35 mln. eurų persikėlė į pinigais besitaškiusį Machačkalos „Anži“ (Rusija), o vėliau nebogai pritapo Londono „Chelsea“ (Anglija).
Bet L. F. Scolari pasirinko žanro klasiką ir išleido krašto puolėją, kuriam didžiąją rungtynių dalį teko rymoti link Brazilijos vartų vedančios vokiečių atakų autostrados šalikelėje ir ilgai laukti priešinga kryptimi judančio pakeleivingo automobilio.
Tariant bokso kalba, L. F. Scolari nepatikrino varžovo svorio kategorijos, aklai puolė ir buvo patiestas ant ringo pirmu smūgiu. O kai reikėjo mėginti stotis ant kojų, Felipao neturėjo į ką pakelti akių: ant jo atsarginių suolo nebuvo nei Kaka, nei Lucaso Moura, nei Alexandre Pato, nei Philippe Coutinho, nei Mirandos, Felipe Luiso ar Marquinhoso – šiems žaidėjams specialistas nerado vietos rinktinėje, pasirinkęs savo mėgstamus futbolininkus.
Nebuvo kam žaisti ir rungtynėse dėl trečiosios vietos: akivaizdu, jog L. F. Scolari nesugebėjo įtikinti komandos pamiršti pusfinalio košmarą ir apginti savo garbę bei reputaciją. O ir kaip galėjo, jei aksioma „tapsime čempionais“ pasirodė klaidinga. Planas žlugo.
Vis dėlto tai – tik dalis istorijos. Juk ne treneris pusfinalyje kartais tiesiog elementariose situacijose krapštė nosį savo baudos aikštelėje.
Galima suprasti, kodėl Brazilijos futbolininkams po antro ar trečio greitošauda pelnyto vokiečių įvarčio nusviro rankos. Bet kaip paaiškinti patį pirmąjį, kuomet po kampinio niekieno neprižiūrimas Thomasas Mulleris galėjo ramiai prisėsti ant sulankstomos kėdutės, sukirsti Frankfurto dešrelę ir, pervertęs antradienio „Suddeutsche Zeitung“, įmušti įvartį nė nepakilęs iš savo vietos?
Nieko keisto, kad apie „Mineirazo“ – pažeminimą Belo Orizontės „Mineirao“ stadione – netrukus ėmė iš lūpų į lūpas sklisti negražūs gandai.
Neva kažin kas intensyviai spaudė Brazilijos rinktinę savomis rankomis sužlugdyti pasaulio čempionato įvaizdį jo šeimininkų akyse. Taip prieš spalį vyksiančius Brazilijos prezidento rinkimus būtų diskredituota dabartinė šalies vadovė Dilma Rousseff, asmeniškai rėmusi pirmenybių organizatorius ir gynusi korupcijos apgraužtas investicijas į stadionus ir kitą infrastruktūrą.
„Žmonės kalba, kad į Braziliją jau atvyksta specialūs Interpolo ir FIFA tyrėjai, kurie aiškinsis pusfinalio aplinkybes. Aišku, tai tėra turgaus kalbos, bet sutikite, kad žaidimas atrodė labai keistai“, – DELFI sakė Lietuvos garbės konsulo pareigas Rio de Žaneire einantis Luisas Octavio de Souza Bandeira.
To, kas pasiekė garsaus advokato, praeityje konsultuodavusio ir Brazilijos futbolo žvaigždes, ausis, nereikėtų priimti už gryną pinigą – ne tik Brazilijoje politikai moka iš anksto patys „pasiskiepyti“ nuo neigiamų visuomenės reakcijų.
Tačiau pasipiktinimas netruko prasiveržti: aktyvistai paskelbė vos pasibaigus finalui visuose dvylikoje pasaulio čempionato rungtynes priėmusių miestų rengsiantys protesto akcijas, o policija Rio de Žaneire atsakė žaibiškais areštais, apkaltinusi suimtuosius ketinimais išprovokuoti Argentinos sirgalius ir sukelti riaušes.
Pasaulis čempionatą Brazilijoje jau dabar mini kaip bene geriausią iš visų 20-ies turnyrų, vykusių nuo 1930 metų. Tik kol kas nesakykite to patiems brazilams, nes jiems nuostabi šventė buvo sugadinta.
Bet reikia atkreipti dėmesį ir į L. F. Scolari žodžius, kuriuose yra dalis tiesos.
„Tai, kas nutiko, neturi nieko bendro su treneriu. Reikalas tas, kad turime labai jauną komandą. Mes neparuošiame pakankamai žaidėjų, ir vien pakeitęs rinktinės trenerį šios problemos neišspręsi“, – po pralaimėjimo Olandijai teisinosi 2002 metais paskutinį kartą Brazilijai pasaulio čempionų titulą padovanojusią rinktinę treniravęs strategas.
Ar kitas treneris išties būtų atnešęs dabartinei brazilų kartai čempionų taurę?
„Mes esame penkis kartus pasaulio čempionai. Turėjome nugalėti Vokietiją, turėjome laimėti finalą. Mes juk brazilai“, – trumpai drūtai apibendrina L. Octavio de Souza Bandeira.
