„Po velnių, mums kaip reikiant audžia užpakalį“, – susiraukęs nusispjovė Bruno ir čia pat atlaidžiai nusišypsojo.
Vaikinas sėdėjo apytuščiame autobuse, riedėjusiame į Kopakabaną, ir be perstojo klausinėjo vairuotojo. Pastarasis per ausines klausėsi radijo ir keliems suklususiems keleiviams pranešinėjo rezultatą iš Belo Orizontės. O naujienos keitė viena kitą žaibo greičiu.
Antradienio pavakarę Rio de Žaneiras buvo toks pat miestas-vaiduoklis kaip Pripetė po Černobylio katastrofos. Nuo eismo spūsčių nuolat dūstančiose gatvėse nesimatė nė gyvos dvasios, įprastai perpildyti metro šįkart važinėjo tušti, o visa gyvybė susitelkė aplink žydruosius ekranus. Baruose, restoranuose, viešbučiuose ar tiesiog gatvėje prieš ant stalelio pastatytą televizorių – laisvą pusdienį dėl nacionalinės rinktinės rungtynių gavę cariocos (taip vadinami Rio de Žaneiro gyventojai) užgniaužę kvapą stebėjo planetos pirmenybių pusfinalį tarp Brazilijos ir Vokietijos.
Bet kai pusvalandį pavėlavęs Bruno autobusas pasiekė Kopakabaną, minios žmonių jau plūdo iš garsiausiame miesto paplūdimyje įrengtos sirgalių zonos. Ir juos išvijo ne liūtis, o apgailėtinas „Selecao“ žaidimas bei gauja jaunų nusikaltėlių, žaibiškai perbėgusių fanams skirtą erdvę ir pakeliui susišlavusių viską, ką pavyko išplėšti futbolo mėgėjams iš rankų.
7:1 – tokiu sunkiai protu suvokiamu rezultatu pasibaigęs mačas dar ilgai bus juodžiausia dėmė ant penkiomis čempionų žvaigždutėmis papuoštos Brazilijos rinktinės uniformos. Vienintelį kartą panašų pažeminimą brazilai patyrė prieš ištisą amžių – 1920 metais juos 6:0 sutriuškino Urugvajus. Tačiau tai buvo ne pasaulio čempionato rungtynės ir vyko jos ne savame kieme.
Kaip futbolu kvėpuojanti Brazilija reagavo į tokią agoniją? Kalbant vaizdžiai, kuomet prabėgus pirmam mačo pusvalandžiui Vokietija pirmavo 5:0, daugelis televizijos žiūrovų Rio de Žaneire jau buvo nusirovę paskutinius plaukus sau nuo galvos. O kai antrame kėlinyje varžovai pelnė dar du įvarčius, kai kurie brazilai pradėjo nervingai ploti vokiečiams.
„Negaliu patikėti, kad pralaimėjome. Mes buvome favoritai, o vokiečiai mus taip sutrypė... Neturiu žodžių“, – priblokštas buvo DELFI greta oficialios FIFA fanų zonos sutiktas vyriškis, parėmęs savo nuomonę keletu riebių keiksmažodžių.
Fiasko sujaudinti futbolo mėgėjai iškart atsiminė ir milijonus, kaip įtariama, korupcijos sugraužtų realų, pradingusių kylant stadionams ir kitai infrastruktūrai prieš pirmenybes.
„Laikas pradėti statyti ligonines ir mokyklas, o ne leisti pinigus nežinia kam. Myliu futbolą, bet Brazilijai tai bus pamoka daugiau taip nebedaryti“, – konstatavo vienas iš sirgalių.
Tuo tarpu nedidelės grupelės nuo ketvirtfinalio mačo prieš Prancūziją Rio de Žaneire užsilikusių vokiečių šoko pergalės šokius.
„Niekada nebūčiau pagalvojęs apie tokį rezultatą. Per 30 minučių įmušėme penkis įvarčius – tai buvo kažkas nepakartojamo. Šis čempionatas bus mūsų – atėjo laikas jį laimėti“, – DELFI tikino svečias iš Vokietijos.
Keisčiausia, jog prabėgus vos keliolikai minučių po mačo pabaigos prie jo kompanijos prisijungė ir vietiniai. Nors rodėsi, kad visa šalis ką tik puolė stačia galva į bedugnę, dalis brazilų labai greitai atgavo pusiausvyrą ir kaip visuomet atsipalaidavę šėliojo sirgalių zonoje, nebodami nei pralaimėjimo, nei kiaurai merkiančio lietaus.
„Rungtynės – baisios. Bet aš tarnauju armijoje ir vis tiek didžiuojuosi savo šalimi“, – paaiškino vienas sambos ritmams neatsispyręs jaunuolis.
„Brazilija dar turės galimybių pasirodyti pasauliui olimpinėse žaidynėse 2016 metais. Lauksime sėkmės ten“, – nepanikavo ir kitas namo traukiantis vaikinas.
Pragaras po kojomis Rio de Žaneire neatsivėrė, nors kaimyniniame San Paule, remiantis žiniasklaidos pranešimais, buvo sudegintos ne tik Brazilijos vėliavos, bet ir keli autobusai.
Prabėgus dar kelioms valandoms, liūtis liovėsi, o Rio de Žaneiro nuotekų sistema susidorojo su vandens pertekliumi. Rodos, taip pat sparčiai džiūva ir braziliškos ašaros.
