„Baigėsi mano kontraktas ir nėra man ką galvoti. Niekam nebuvo paslaptis, kad šie metai – jau paskutiniai. Nieko neslėpiau, niekas ir nesikeičia. 10 metų rinktinėje – tai tikrai gražus laikotarpis. Buvo ir skaudžių pralaimėjimų, ir gražių pergalių. Viską apgalvojęs aš džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad daug kas pavyko. Kai kas nepavyko, bet ateina laikas, kai viskas turi baigtis“, – Vilniaus oro uoste pareiškė iš Rio de Žaneiro sugrįžęs J. Kazlauskas.

Jis tikino, kad nebijo užleisti savo vietos kitam strategui, nes mūsų šalyje jų – daug ir gerų.

„Galvoju, kad Lietuvoje labai daug gerų trenerių. Buvo daug kartų, kai treneriai keitėsi, o niekas nepasikeitė – rinktinė kaip kovojo dėl aukščiausių vietų, taip ir kovojo“, – sakė J. Kazlauskas.

„Aš dar negalvoju, kad pabaigiau savo karjerą kaip treneris. Žiūrėsime, kaip ten bus“, – atsakė specialistas, paklaustas apie savo ateitį klubiniame krepšinyje.

Jis įvardijo ir pagrindinę priežastį, kodėl lietuviams antroje olimpiados pusėje pritrūko kvapo.

„Pirmą kartą per ketverius metus mes neturėjome fizinio pasirengimo. Stengėmės tik išlaikyti tą sportinę formą, o ne pakrauti akumuliatorius. Labai norėjome, kad gera forma būtų iš pat pradžių, kas ir buvo. Bet tada greičiai sulėtėjo ir bėdos prasidėjo. Rungtynėse su Ispanija mes patyrėme ne nokdauną, o nokautą ir psichologiškai nebeatsitiesėme“, – pastebėjo J. Kazlauskas.

„Įdomią taktiką antrą kartą pasirinko serbai: tiek pasaulio čempionate, tiek čia jie ėjo iš ketvirtos grupės vietos. Aš sakiau dar prasidėjus turnyrui, kad aname pogrupyje ketvirta vieta yra geriausia, nes pirmos negali užimti, o antra-trečia vis tiek kažkada susitinka su Amerika greičiau negu ketvirta. Tos prognozės ir išsipildė“, – serbų iškovotą olimpinį sidabrą paaiškino jis.

Pasiteiravus, ar kitoms komandos reikėtų pasitempti, kad bent kiek priartėtų prie JAV rinktinės lygio, J. Kazlauskas įkando amerikiečiams:

„Mes sakome, kad tegul būna dvi olimpiados: viena – amerikiečiams, kita – mums, nes žaidžiame pagal skirtingas taisykles ir skirtingas sąlygas“.

J. Kazlauskui nepavyko Lietuvos rinktinės sugrąžinti į olimpinių žaidynių elitą – mūsiškiai Rio de Žaneire vykusio turnyro ketvirtfinalyje 64:90 nusileido australams ir tenkinosi galutine septinta vieta.

Galutinėje olimpinių žaidynių rinktinių rikiuotėje lietuviai pralenkė Argentiną, Braziliją, Venesuelą, Nigeriją ir Kiniją.

Pažymėtina, kad komanda įgyvendino LKF dar prieš Rio de Žaneiro olimpines žaidynes iškeltą tikslą – patekti tarp aštuonių geriausių turnyro ekipų.

Baigėsi olimpinis ciklas, baigėsi ir trenerio sutartis su LKF.

2000 metų Sidnėjaus olimpinės bronzos laimėtojas į Lietuvos rinktinės trenerio kėdę sugrįžo po krepšininkų fiasko Londone, kuomet pirmą kartą buvo nepatekta į olimpiados pusfinalį.

2013-ųjų ir 2015-ųjų Europos čempionatuose J. Kazlauskas nacionalinę komandą atvedė iki sidabro medalių, o 2014 metų pasaulio čempionate – į elitinį ketvertą. Prieš Rio žaidynes mūsiškiai netgi žengė trečioje FIBA reitingo vietoje.

Nemažai vilčių buvo dėta ir į olimpines žaidynes, ypač po trijų iš eilės pergalių B grupėje, kuomet įveikta buvo Brazilija (82:76), Nigerija (89:80) ir Argentina (81:73). Bet tuomet sekė gniuždantys pralaimėjimai ispanams (59:109) ir kroatams (81:90), o kančias užbaigė galingai rungtyniaujantys Australijos krepšininkai.

„Turnyrą užbaigti tokiais pralaimėjimais tikrai skaudu. Bet po rungtynių su ispanais mes nebebuvome tokia pati komanda, – prisipažino treneris. – Jeigu šias trejas rungtynes ir būtume pralaimėję, bet kovoje, o ne sudaužymu, tai vertinčiau gerai. Bet dabar gavome gerą pamoką – mūsų jaunimas turi pamatyti, koks čia lygis. Ir linkiu, kad po ketverių metų jie duotų grąžos.“

Septintą kartą iš eilės olimpiadoje besivaržiusi Lietuvos krepšinio rinktinė 1992, 1996 ir 2000 metais pasidabino bronzos medaliais, 2004 ir 2008 finišavo ketvirta, o prieš ketverius metus Londone taip pat neperžengė ketvirtfinalio barjero.