6,7 taško, 7 atkovoti kamuoliai, 2,8 pražangos, 2,2 klaidos, vos 39 proc. pataikymas iš dviejų taškų zonos ir vidutiniškai tik po 8,5 naudingumo balo – 24-erių J. Valančiūnas nė iš tolo nepriminė aukščiausio lygio vidurio puolėjo.
R. Meilutytė, į kurią visa Lietuva dėjo didžiausias viltis, Rio žaidynėse prarado olimpinės čempionės titulą ir į gimtinę medalio neparvežė.
„Kažkiek nervų vakare buvo, bet kitą dieną jau viskas buvo gerai“, – po pirmojo starto DELFI pasakojo irkluotoja. Tai, kad su šoku mergina susitvarkė tobulai, įrodė ir faktas, jog po poros dienų ji kartu su partnere Donata Vištartaite pasidabino olimpiniu bronzos medaliu.
Akivaizdu, kad sportininkų rezultatams daug įtakos turi psichologija. Tie, kuriems su ja susitvarkyti sekasi sunkiau, dažnai neįgyvendina lūkesčių, o tie, kurie įveikia kliūtis – vėliau maudosi šlovės spinduliuose.
Apie šio svarbaus sporto komponento svarbą DELFI nusprendė pasikalbėti su pirmąja Lietuvos olimpinėje delegacijoje dirbusia psichologe Aiste Žemaityte.
– Sportininko pasiruošimas svarbiausiems startams susideda iš fizinio rengimo, taktinių gudrybių ir psichologijos. Kiek procentų pasirengimo laiko turėtų būti skiriama pastarajai? Ir kokia situacija Lietuvoje?, – DELFI paklausė A. Žemaitytės.
– Pasiruošimą sudaro fizinis, techninis, taktinis, medicininis ir mentalinis rengimas. Trukmė priklauso nuo to, kiek ir kokias problemas spręsime, kokius įgūdžius formuosime. Kiekvieno sportininko atvejis yra individualus. Svarbiausiam startui psichologiškai pradedama ruoštis maždaug prieš metus ar pusę metų, vėliausiai – prieš tris mėnesius, bendram darbui skiriant valandą per vieną arba dvi savaites. Jei reikia, sportininkas gauna užduotis ir dirba individualiai. Kiek procentais tai užima laiko bendrame pasiruošime – sunku atsakyti. Bet sakyčiau – 5-20 proc.
– Kodėl Lietuvos sportininkai psichologų paslaugomis naudojasi taip retai?
– Kas nori pasiekti savo maksimumą, naudojasi, o kas nori turėti pasiteisinimą nepasiektam rezultatui – ne. Aišku, yra ir tokių, kuriems nereikia. Išskirtinė kategorija sportininkų yra ta, kurie patys už specialistą nusprendžia, kad jam jau viskas gerai, o paskui, kai nepasiekia rezultato, subliūkšta, apsipila ašaromis. Taip pat yra ir tokių, kurie įsitikinę, kad jiems niekas negali padėti.
– Ar reikia sportininkams profilaktiškai lankytis pas psichologus? O galbūt daugumai jie nėra reikalingi?
– Ar sportininkams reikia profilaktiškai pasitikrinti sveikatą? Juk jei jie sportuoja, tai yra sveikesni už sveikus! Neabejotinai reikia. Kodėl? Nes atletas siekia maksimumo. Taip pat yra ir su psichologiniu parengimu: galva turi būti parengta optimaliai.
– Olimpinėje delegacijoje turėjome 55-is sportininkus (be krepšininkų). Kiek iš jų su jumis konsultavosi prieš ir/ar per žaidynes?
– O kodėl neskaičiuojate trenerių? Buvau suskaičiavusi 7 sportininkus, bet per žaidynes apie save priminė dar vienas lengvaatletis, pasiekęs savo asmeninį rezultatą, su kuriuo dirbome rudenį, tai tuomet iš viso 8. Tačiau atvykau čia konkrečiai dėl vienos sporto šakos sportininkų.
– Ar krepšininkai turi savo atskirą psichologą? Ar taip pat kreipdavosi į jus?
– Jeigu Gintaras Krapikas dirba pagal šią įgytą specialybę, tuomet – taip. Ar per olimpines žaidynes kreipėsi į mane? Ne.
– Užsiminėte ir apie trenerius. Jiems dažnai ir patiems tenka imtis psichologų vaidmens, tai galbūt jie turi netgi daugiau problemų nei sportininkai?
– Treneriai yra tie žmonės, kurie daugiausia laiko praleidžia su sportininkais ir greičiausiai gali sustabdyti sniego gniūžtę, kol ji dar nevirto lavina. Bet gali būti ir tie, kurie inicijuoja griūtį. Išmintingas treneris suvokia, kad jis yra sportininko kuriamo rezultato dalis, ir nori elgtis efektyviai. Jei mato, kad nesusidoroja su tam tikrom situacijom, kreipiasi.
Taip pat pasitaiko, kad sportininkui atrodo, jog viskas yra gerai, nors objektyvi realybė yra kitokia. Tuomet treneris apmokomas, kaip elgtis su sportininku, kad būtų pasiektas norimas tikslas. Bet būna, kad tiek sportininkas, tiek treneris yra akli: jiems viskas atrodo gerai, kol neatsimuša į betoninę sieną.
– Nuolatiniai šalies lūkesčiai: ar tas spaudimas iš tiesų egzistuoja ir kaip jis paveikia sportininkus?
– Spaudimas – viena iš dažniausiai įvardijamų kliūčių rezultatui siekti. Kai galvoji apie spaudimą, negalvoji apie tai, ką tau reikia dabar daryti: esi mažiau susikaupęs, o tai reiškia – nedirbi maksimaliai.
– Turėjome istoriją, kuomet kaimelyje buvo apvogta Milda Valčiukaitė. Kiek tokios stresinės situacijos prieš pat varžybų startą paveikia sportininkus? Ar galima tam pasiruošti?
– Olimpinės žaidynės pagal sukeliamą įtampą prilyginamos su 73 balais skyryboms, pridėkime gyvenimo sąlygų pasikeitimą su 25 balais, pakitusį treniruočių laiką ir sąlygas su 20 balų, pokyčius miego įpročiuose su 16 balų ir jau turime padidintos įtampos situaciją, kuri gerokai viršija 100 balų. Tai reiškia, kad ne tik bus būtina adaptacija prie situacijos, bet ir vyraus padidinta raumenų įtampa ir dėmesio problemos.
Na, ir pridėkime dar vieną kritinį gyvenimo įvykį – vagystę. Kaip manote – atlaikys? Paprastas žmogus parkluptų. Visų netikėtų situacijų nenumatysi – kognityvines struktūras padaryti nerigidiškas (keičiantis aplinkybėms optimaliai prisitaiko, nepalūžta – DELFI), lanksčias – galima.
– Rūta Meilutytė po finalo apsipylė ašaromis. Ar ji kreipėsi į jus? O ašaros ir kitoks išsiliejimas padeda nuslūgti įtampai?
– Rekomendacija sportininkams, su kuriais dirbau, buvo nežiūrėti Rūtos finalinių varžybų. Sportininkai graužėsi, kad nematys, kaip iškovojamas pirmas Lietuvai medalis. Patikinau, kad Rūta jo neiškovos ir kad mums nereikia negatyvių emocijų nakčiai prieš svarbius startus. Fiasko buvo nesunkiai numanomas vien pažiūrėjus į sportininkę. Ašaros – įtampos išsiliejimas. Vertėtų tiek įtampos nesukaupti, kad reikėtų ją visą naktį lieti. Bet šiek tiek ašarų po pralaimėjimo – normalu.
– Lietuvos krepšininkai po skaudaus pralaimėjimo ispanams nuleido galvas ir tuomet sekė dar du skaudūs pralaimėjimai. Jonas Kazlauskas netgi pasakė, kad po tos nesėkmės „Lietuva nebebuvo tokia pati komanda“. Ar galima sakyti, kad tokia reakcija jiems ir pakišo koją?
– Ar iš tiesų jie nuleido galvas, ar čia iš šono taip atrodė? Jei iš tiesų nuleido, tai be tikėjimo nepažaisi visa jėga, o tokia reakcija prisideda prie kito pralaimėjimo. Nors nesakyčiau, kad jie nuleido galvas – iš jų pasisakymų vis dar jautėsi bandymas save motyvuoti: „Mes turime tapti komanda“. To reikia, bet tai – viena medalio pusė. O kita – ką konkrečiai daryti, kad laimėtume? Ir kaip? Ne nuodėmė parkristi – nuodėmė likti gulėti.
– Dažnai prieš svarbius startus sportininkai neužmiega. Ar įmanoma atsikratyti to jaudulio, kuris vėliau dėl prasto poilsio neleidžia pasirodyti maksimaliai gerai?
– Jei sportininkas tinkamai pasiruošia nakčiai, moka valdyti mintis, žino būdus, kas jam padeda užmigti, tokių problemų nekyla. Tokiu atveju miego kokybė nors ir būna prastesnė, bet ji nepakiša kojos rezultatui. Jaudulį išprovokuoja mintys. O mintis valdai pats. Tik reikia suformuoti įgūdį.
– Kaip toliau save motyvuoti, kad, pavyzdžiui, užėmus paskutinę vietą, vėl kiltų kojos ir rankos toliau dirbti bei vėl ruoštis kitai olimpiadai?
– Jei užimta tam tikra vieta, yra tam tikros priežastys. Kokios jos? Ką konkrečiai sportininkas ar komanda turi daryti? Per kiek laiko tai galima pasiekti?
Niekas labiau nemotyvuoja už tikslus bei jiems pasiekti suformuotus uždavinius. Mūsų organizmas taip sukonstruotas, kad pasiekus tikslą, išmokus kažko, išsiskiria dopaminas. Jis – natūraliausia varomoji jėga. Bet galbūt žmogus pasiekė savo maksimumą? Tuomet laikas ieškoti kitos vietos save realizuoti.
– Kodėl tik šiemet pirmą kartą į olimpiadą važiavo psichologas? Ir kodėl buvote tik pusę laiko (į Lietuvą sugrįžo rugpjūčio 13 d. – DELFI)?
– Todėl, kad to paprašė realūs pretendentai į medalius. Savo darbą atlikau, tikslus pasiekėme ir grįžau namo.
– Ar ateityje šis metodas Lietuvoje bus populiaresnis? Nes Vakaruose toks pasiruošimas yra normalus... Galbūt žinote, kiek psichologų dirba su kitų delegacijų atstovais?
– Nevadinčiau to metodu. Ir taip, psichologinis parengimas taps įprasta sportininko pasiruošimo dalimi. JAV rinktinės sudėtyje būna vidutiniškai 120 tokių specialistų, Vokietijos futbolo rinktinė turi vieną su komanda dirbantį psichologą bei kiekvienam žaidėjui po vieną (11) pasirengusį konsultuoti iškilus būtinybei psichologą. Ar dėl to, kad sportininkas, siekdamas rezultato, į savo komandą įtraukia psichologą, jo medalis mažiau vertingas? O galbūt visgi geriau be psichologo ir be medalių?
