– Jums, kaip LTOK vadovei ir pagrindiniam žmogui Lietuvos olimpinėje delegacijoje tai yra pirmosios vasaros olimpinės žaidynės – Londone dar buvote sportininkų gretose. Koks jausmas atsidurti taip vadinamoje kitoje barikadų pusėje?
– Kitoje pusėje po Londono olimpinių žaidynių atsiduriu ne pirmą kartą. Po to, kai baigiau sportinę karjerą, kaip LTOK vadovė ir Lietuvos delegacijos vadovė dalyvavau žiemos olimpinėse žaidynės Sočyje, 2015 m. – pirmose Europos žaidynėse, 2010 m. – jaunimo olimpinėse žaidynėse Nandzinge, o šiais metais – jaunimo žiemos olimpinėse žaidynėse Lilehameryje. LTOK kas dvejus metus veža jaunuosius sportininkus į vasaros ir žiemos Europos jaunimo festivalius, taigi, per metus dalyvaujame mažiausiai dviejuose dideliuose tarptautiniuose sporto renginiuose. Be abejo, vasaros olimpinės žaidynės – svarbiausias ir didžiausias įvykis.
Kai žaidynėse dalyvavau kaip sportininkė, buvau atsakinga pati už save. Dabar, kai esu vadovė – esu atsakinga už visą komandą. Ir vienu, ir kitu atveju atsakomybė iš tiesų didelė. Anksčiau džiaugdavausi savo pergalėmis ir turėdavau susitaikyti tik su savo nesėkmėmis. Dabar – džiaugiuosi ne vieno sportininko pasiekimais, sergu už visus ir pergyvenu, jei kuriam nepasiseka. Taigi, emocijų ir adrenalino pakanka ir šioje pusėje.
– Kaip sportininkė dalyvavote Atlantos, legenda tapusiose Sidnėjaus, vėliau – Atėnų, Pekino ir Londono olimpinėse žaidynėse, todėl patirties tokio lygio varžybose turite itin daug. Kaip bendrame kontekste atrodo Brazilija, Rio de Žaneiras?
– Kiekvienos olimpinės žaidynės skirtingos, nes yra organizuojamos vis kitos kultūros šalyje. Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės – pirmosios žaidynės Pietų Amerikoje. Žaidynių organizaciniam komitetui ir miesto vadovams teko susidurti su daug iššūkių. Mieste iškilo naujos arenos, buvo nutiesti keliai, sportininkams pastatytas didelis gyvenamojo kvartalo statybos. Nenuostabu, kad ruošiantis tokio masto renginiui kyla problemų.
Tačiau, nors buvo nerimaujama, Rio iškilo daug kokybiškų naujų arenų, apskritai netrūksta naujovių – viskas koncentruota viename mieste. Ko gero pirmą kartą buriuotojai ir irkluotojai gyvena olimpiniame kaimelyje kartu su visais sportininkais, paprastai jiems tekdavo gyventi bazėse toli nuo pagrindinių varžybų vietų. Taigi, visada galime pasakyti, kad kažkuriose olimpinėse žaidynėse kažkas buvo geriau padaryta nei Rio, bet Rio taip turi savų privalumų.
– Kaip vertinate Rūtos Meilutytės pasirodymą Rio de Žaneiro žaidynėse, sulaukusį nemažo rezonanso Lietuvoje? Kokios priemonės geriausiai padeda sportininkams atsitiesti po nesėkmių ir vėl sugrįžti į normalų režimą ir pergalių kelią?
– Esu tikra, kad Rūta padarė viską ką gali. Visi matėme, kad ji buvo labai nusivylusi savo rezultatu, be abejo daug kas, o ko gero ir ji pati, tikėjosi geresnio laiko ir aukštesnės vietos, tačiau neturėtume pamiršti, kiek daug svarbių pergalių ji Lietuvai pelnė iki savo starto Rio de Žaneire – tai ne tik Londono olimpinės žaidynės, tai ir pasaulio, Europos čempionatai. Ši sportininkė ne kartą garsino mūsų šalį. Sportinė karjera visada yra vingiuota, yra pakilimų, yra ir nusileidimų. Svarbiausia – noras judėti į priekį.
Natūralu, kad sportininkas negali visada nugalėti, juk nuolat tenka susidurti su didele konkurencija, atsiranda ir naujų, stiprių varžovų, daug lemia ir psichologinis nusiteikimas, net jei kūnas pasiruošęs - koją gali pakišti jaudulys. Tačiau jei yra noro, užsispyrimo ir motyvacijos – pergalės gali sugrįžti, svarbu, kad tai leistų fizinės galimybės. Po nesėkmės visada būna sunku. Geriausia padeda poilsis, kuomet užsimiršta kartėlis, gali viską ramiai apmąstyti ir padaryti išvadas. Labai svarbus artimų žmonių, trenerių palaikymas. Kiekvienas sportininkas randa savo būdų atsitiesti, svarbiausia – nepasiduoti. Sporte pralaimėjimų nėra, yra tik pamokos.
– Kaip iš tikrųjų atrodo olimpinis kaimelis, kuriuo skundėsi australai, argentiniečiai ir kitų šalių atstovai, tačiau kuriame be didesnių nusiskundimų įsikūrė Lietuvos sportininkai?
– Kaimelis gražus, aplinka sutvarkyta, jame daug laisvalaikio zonų. Tiesa, kambariai nėra dideli, tačiau ir kitose olimpinėse žaidynėse sportininkai tikrai nebuvo lepinami prabanga. Visose žaidynėse olimpinių kaimelių buitis gana paprasta. Mūsų delegacijai skirti kambariai yra labai patogioje vietoje – viskas netoliese: valgykla, sporto salė, pramogų zonos. Visur galima gana greitai nueiti pėsčiomis. Žaidynių pradžioje buitinių nesklandumų būta, tačiau misijos vadovai pasistengė, kad viskas būtų sutvarkytą iki sportininkų atvykimo. Jei atsiranda problemų, misija daro viską, kad jos būtų kuo greičiau išspręstos.
– Mūsų olimpiečių delegacija šiemet nėra rekordinė, tačiau į Rio vis tiek išsiuntėme sportininkų gretas, 67 sportininkus. Koks jų iškovotas medalių skaičius iš tikrųjų tenkintų LTOK ir Lietuvą?
– Sportininkų rengimas – valstybės rankose, o pagrindinė LTOK užduotis – užtikrinti sklandų sportininkų dalyvavimą olimpinėse žaidynėse. Todėl medalių ir rezultatų planavimas nėra tik LTOK kompetencijoje. Apie medalių skaičių ir planuojamus rezultatus prieš startus visada kalbame labai nenoriai, nes tai yra tarsi įpareigojimas sportininkams, o tuo pačiu ir papildoma įtampa.
Prieš svarbų startą jie neturi galvoti apie medalį, tikslas – atiduoti visas jėgas ir padaryti viską, ką gali, kam ruošeisi keturis metus. Kiekvienam olimpiniam ciklui sporto specialistai paruošia programą, kurioje numato ir galimus rezultatus. Programoje „Rio 2016“ suplanuoti 3-4 medaliai.
Primename, kad Lietuvos sportininkai Rio de Žaneire jau iškovojo tris medalius. Sidabru pasipuošė irkluotojai Mindaugas Griškonis ir Saulius Ritteris, bronza – irkluotojos Donata Vištartaitė ir Milda Valčiukaitė bei sunkiaatletis Aurimas Didžbalis.
