Šeštadienio vakarą, kai Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė beviltiškai pralaimėjo ispanams (59:109), A. Didžbalis pasistengė, kad Lietuvos sporto sirgalių nuotaikos nesuprastėtų – šalies sunkiaatletis svorio kategorijos iki 94 kilogramų varžybose pasidabino bronzos medaliu.
Jis tapo pirmuoju Lietuvos sunkiosios atletikos atstovu, iš olimpinių žaidynių parsivežusiu apdovanojimą.
A. Didžbalis Rio de Žaneire iškėlė 392 kilogramus (177 kg rovimu ir 215 kg stūmimu) bei nusileido tik baltarusiui Vadimui Strelcovui (395 kg) ir Sohrabui Moradi iš Irano (403 kg).
Visgi atsiėmęs apdovanojimą Lietuvos sportininkas kiek susikrimto: „Dėl rezultato man gėda“, – kiek netikėtai rėžė jis.
Bet po pokalbio su keturiskart olimpinių žaidynių dalyviu ir karjerą jau baigusiu Ramūnu Vyšniausku Lietuvos olimpietis savo pasiekimą ėmė vertinti labiau.
– Po iškovoto bronzos medalio emocijos jau kiek atslūgo. Kokios mintis dabar sukasi jūsų galvoje?, – žurnalistai paklausė A. Didžbalio.
– Iš lėto jau pradedu viską virškinti ir suprantu, kiek daug šis medalis reiškia tiek man, tiek šiai sporto šakai, tiek visai Lietuvai ir visiems lietuviams. Belieka tik pasidžiaugti ir norisi ateityje nenuvilti nei savęs, nei Lietuvos.
– Po finalo sakėte, kad jums gėda dėl tokio rezultato, bet po to jums velnių išrašė Ramūnas Vyšniauskas, pasakęs, kad olimpiadoje reikia džiaugtis ne užfiksuotu rezultatu, o užimta vieta. Galbūt po to pokalbio ir jūsų nuomonė pasikeitė?
– Ramūnas teisingai pasakė, nes tikrai pozicija yra svarbiau. Rezultatas galbūt jums ne tiek aktualus, kiek man, bet šį kartą nusileisiu ir tebūnie: priimsiu velnių gavimą ir pasidžiaugsiu trečiąja vieta, kuri tikrai yra įspūdinga, nes tai pirmasis sunkiosios atletikos medalis olimpinių žaidynių istorijoje. Pavyko sulaužyti standartus ir tuo labai džiaugiuosi.
– O koks jausmas būti pirmam?
– Įpareigoja. Jeigu esi pirmas, tai ir kitur turi kažką pasiekti. Bet kad ir kaip būtų, toks pasiekimas nuteikia teigiamai.
– Ar galite papasakoti, kaip jūs treniruojatės?
– Treniruotės iš tiesų yra sunkios. Kalbant apie olimpines žaidynes, tai man buvo pats sunkiausias pasiruošimas, kadangi buvo begalė stovyklų, dideli krūviai, per treniruotę 30-40 tonų, o dienotvarkė būdavo tokia: 7 ryto atsikeli, padarai mankštą, pusę 8 – pusryčiai, po to – miegas, 10 val. – treniruotė, pusę 1 – pietūs, tada – pietų miegas, vėliau seka antra treniruotė, pusę 8 – vakarienė, tada atliekamos procedūros, masažai ir 9 vakaro – pramankšta. Taip visos dienos ir sukosi – tai reikia kentėti, su tuo taikytis ir tiesiog neverkšlenti.
– O ką treniruotėse be svorių kilnojimų dar darote?
– Atlieku bendro fizinio pratimus: stiprinu silpnesnes raumenų grupes arba darau tempimo pratimus, kad ateityje išvengčiau sunkesnių traumų.
– Taikote specialią mitybą?
– Kai treniruojuosi Klaipėdoje, turime savo virėją – ji visus niuansus puikiai išmano, todėl už maistą ji yra atsakinga.
– Esate treniruotės metu pagerinęs pasaulio rekordą stūmimo arba rovimo rungtyse?
– Jeigu neklystu, tai praėjusiais metais buvau pagerinęs stūmimo rekordą, bet prieš olimpines žaidynes tokių svorių nekėliau, kad nieko nepasitempčiau.
– Esate olimpinių žaidynių debiutantas. Galbūt prieš atvykdamas į Rio de Žaneirą sulaukėte kokių nors Ramūno Vyšniausko, kuris jau yra dalyvavęs ketveriose olimpiadose, patarimų?
– Jis man nuolatos patardavo, nes Ramūnas yra neatsiejama šio sporto dalis. Jis man visada akcentuodavo gerą apšilimą ir savęs saugojimą, kad starto dieną galėčiau atiduoti visas jėgas.
– Ar savo sporto šakoje turite idealą, kuriuo žavitės?
– Jis stovi prieš jus (šypteli).
– Jūsų salto – ekspromtu atliekamas triukas ar jūsų firminis ženklas?
– Kai pasisekdavo varžybose, visuomet stengdavausi savo džiaugsmą išreikšti šiuo judesiu – jis jau tapo mano vizitine kortele: ir sau euforiją sukeliu, ir žiūrovams.
– O šį salto treniruojatės papildomai?
– Ne, išmokau jau prieš ketverius ar penkerius metus, todėl viskas jau įaugo.
– Ar sunku prisiversti kiekvieną dieną kilnoti svorius ir sunkiai dirbti?
– Būna sunkių dienų, bet nenuleidžiu rankų, nes kartais sunku suprasti – tu tingi ar negali. Ši situacija yra apgaulinga, todėl stengiuosi ją perlipti ir dažniau iš treniruotės išeinu su šypsena.
– Tai kaip motyvuojate save judėti pirmyn?
– Suprantu, kad ne vienas aš esu atsakingas už rezultatą. Aišku, už mane niekas to nepadarys, bet visada šalia yra treneris, kuris yra neatsiejama rezultatų dalis, mano šeima, mano draugai, mano sirgaliai – tai mane veda į priekį ir galų gale aš noriu, kad mūsų šalies pavadinimas skambėtų visose arenose.
– Kokie laukia tolesni planai?
– Kažkiek norėčiau atsikvėpti, bet sporto į šalį tikrai nedėsiu, nes po to bus labai sunku įsivažiuoti. O dėl tolimesnių planų – nežinau. Reikia kalbėti su treneriu: strateguosime, kalbėsimės, ruošimės sekančiam olimpiniam ciklui.
– Galbūt kitas planas – medalio laistymas?
– Abejoju. Nežinau. Neužbėgsiu įvykiams už akių (šypteli).
– Ketinate dar Rio de Žaneire ką nors apžiūrėti?
– Norime aplankyti Kristaus statulą ir kitas turistines vietas – jeigu niekas nenuskriaus, tai grįšime laimingi (juokiasi).
