Sveikino ir traumos sulaikytas etatinis porininkas
Lietuvos olimpinėje delegacijoje turėjo nurimti pamažu besikaupusi įtampa.
Vienintelė Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė iš penkių 2012 metų Londono žaidynių medalininkų dar turės galimybę apginti praėjusioje olimpiadoje iškovotas pozicijas.
Iki ketvirtadienio arčiausiai medalio buvo Londono olimpinė čempionė Rūta Meilutytė, 100 m plaukimo krūtine rungtyje užėmusi septintą vietą.
Bet po saulėtos dienos „Lagoa stadium“ irklavimo kanale skaičiuoti atstumo iki prizininkų pakylos lietuviams nebereikia.
Dviems porinių dviviečių valčių įguloms garsiosios Kristaus Atpirkėjo skulptūros papėdėje įsikūrusioje bazėje už kančias treniruotėse ir varžybose buvo atsilyginta apdovanojimais: S. Ritteris ir Mindaugas Griškonis pelnė sidabrą, Donata Vištartaitė ir Milda Valčiukaitė – bronzą.
O grįžus į olimpinį kaimelį startavo sveikinimų maratonas, kurioje priešakyje žengė Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidentas Arvydas Sabonis.
„Susilaukėme daug sveikinimų, jie plaukė iš Lietuvos. Labiausiai nustebino, kad buvome maloniai pasveikinti krepšinio federacijos prezidento“, – DELFI pasakojo S. Ritteris.
Žinutę atsiuntė ir ilgametis pastarojo porininkas Rolandas Maščinskas, kuris į Rio de Žaneirą neišvyko dėl liepą patirto rankos lūžio.
„Jis visą laiką mus palaikė, stebėjo visus startus, po kiekvieno parašydavo žinutę. Be abejo, jis turbūt nusiminęs, kad negalėjo pats čia atvažiuoti. Aš irgi būčiau jo vietoje. Bet tai nereiškia, kad jis nesidžiaugia mūsų medaliu“, – sakė S. Ritteris.
Užkopė šalia jaunystės idealų
O patys vicečempionai savo sėkme džiaugėsi labai santūriai.
Grįžę iš irklavimo kanalo ir nusiprausę bei pavalgę jie trumpam užsuko į kaimelyje esančią olimpinių suvenyrų parduotuvę, atliko prievolę žiniasklaidai, o tuomet... patraukė stebėti Lietuvos krepšinio rinktinės rungtynių su Argentina.
„Nesuvokiu, kad varžybos jau baigėsi. Organizmas pasiruošęs toliau kovoti, tarsi po finalo lauktų kitas etapas. Mintyse dar irkluojame“, – olimpinę ramybę abiejų sportininkų veiduose paaiškino M. Griškonis.
Ne ką audringiau minėti savo pirmą olimpinį medalių komplektą ruošėsi ir D. Vištartaitė su M. Valčiukaite.
Nors apmąstyti savo pasiekimą jos spėjo greičiau nei vyrai.
D. Vištartaitė prisiminė savo jaunystės autoritetus – 2000 metais Sidnėjuje bronzą laimėjusią dvivietės įgulą Kristiną Poplavskają-Bagvilienę ir Birutę Šakickienę-Juozėnaitę.
„Kai pradėjau irkluoti, jos buvo mano žvaigždės, mano idealai. Jaučiuosi labai pakiliai, kad praėjus tiek metų mes jų pasiekimą pakartojome“, – kalbėdama su DELFI, neslėpė irkluotoja.
„Jos atvažiuoja į varžybas, dažnai prieina prie mūsų, paragina. Manau, jos net kažkiek įkvėpė mus šiems medaliams“, – antrino M. Valčiukaitė.
Sėkmė – užprogramuota nuo pirmos treniruotės
Jei S. Ritteriui ir M. Griškoniui pradėti pratintis kartu irkluoti dvivietę teko likus mažiau nei mėnesiui iki olimpinių žaidynių, D. Vištartaitė ir M. Valčiukaitė vienoje valtyje sėdi jau nuo 2013 metų, kuomet pirmoji įguloje pakeitė į JAV studijuoti išvykusią Ievą Adomavičiūtę.
Anot D. Vištartaitės, nuo pat pradžių naują duetą lydėjo sėkmės nuojautos – tai patvirtino ir pirmuoju bandymu laimėtas pasaulio čempionių titulas.
„Labai gerai pamenu pirmą mūsų treniruotę. Tuometis mūsų treneris Algirdas Arelis po jos man pakuždėjo: Donata, man atrodo, kad jūsų duetas bus labai geras. Nuo pat pradžių valtyje jautėmės nerealiai, ne trukdėme viena kitai, o padėjome. Patys pirmieji yriai sakė, kad kažką galime nuveikti“, – prisiminė 27-erių sportininkė.
Jos ir 22-ejų metų M. Valčiukaitės įgulos, irklavimo mastais, ir dabar dar nepavadinsi susiformavusios neatmenamais laikais. Ir pačios ilgaamžių sporto atstovės tebėra palyginti jaunos. Ko iš jų būtų galima tikėtis artėjant karjeros zenitui?
„Labai sunku įvertinti. Galbūt parodysime dar daugiau, o gal dabar iš tiesų yra mūsų aukso amžius. Statistika rodo, kad geriausias vietas užima kiek vyresni irkluotojai. Tarsi ir dar galima būtų iš mūsų šio to tikėtis. Bet kaip ten bus, parodys laikas“, – svarstė M. Valčiukaitė.
Bet vieno dalyko ji tikrai tikisi.
„Galbūt šie medaliai prisidės prie žinios apie irklavimą skleidimo. Manau, lietuviams tai yra labai paranki sporto šaka. Ne sprinto bėgimas, kuriam reikia tam tikros genetikos. O irklavimu užsiimti tikrai galėtų daugiau žmonių, ir pasiekimai tada būtų dar didesni“, – neabejoja Rio de Žaneiro bronzinė prizininkė.
