Liepos 18-ą dieną Duvre (Dover) olimpinę ugnį nešiantis M. Paulauskas šiuo metu akylai stebi Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės pasirodymą Venesueloje vykstančiame Londono 2012 metų olimpinių žaidynių atrankos turnyre. Pats M. Paulauskas gali pasigirti itin sėkmingai susiklosčiusia karjera krepšinio aikštelėje ir ne ką mažesne patirtimi, kuria jis šiuo metu dalinasi su Šakiuose treniruojama jaunimo komanda.
- Esate laikomas vienu geriausiu visų laikų krepšininkų. Kaip vaikinas iš mažo miestelio Kretingos atsidūrė aukščiausio lygio krepšinio čempionatuose?
- Tiesą sakant, aš gimiau vežime Kretingoje, kai mano tėvai po karo 1945 metais keliavo atgal į Klaipėdą. Nors gimiau Kretingoje, jaunystę praleidau ir 17 metų augau Klaipėdoje. Mokiausi Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Ten buvo puikios sąlygos sportuoti. Gimnazija turėjo krepšinio aikštelę, sporto salę, kur vykdavo visos Klaipėdoje rengtos suaugusiųjų krepšinio varžybos.
Be to, mano du broliai ir sesuo taip pat buvo sportiški, tad po truputį ir aš linkau į tą pusę. Vienas iš mano brolių bandė patekti į Kauno „Žalgirį“, tad augdamas su juo jaučiau poreikį žaisti krepšinį. Treniravausi dienų dienas, vėliau pradėjau dirbti su savo pirmuoju treneriu ir, būdamas 16 metų, dalyvavau visose jaunučių rinktinėse. 17 metų drauge su Klaipėdos komanda laimėjome Lietuvos čempionų titulą.
Profesionali karjera prasidėjo 1962 metų rudenį. Tuometinis „Žalgirio“ treneris Vytautas Bimba įkūrė naują komandą, tikėdamasis įtraukti kuo daugiau jaunimo, tad tarp jaunųjų žaidėjų patekau ir aš.
- Koks buvo Kauno „Žalgiris“ anuomet ir dabar?
- Esminis skirtumas, be abejo, buvo pinigai. Anksčiau nė minčių nebuvo, kad galima būtų užsidirbti milijonus. Einant žaisti į „Žalgirį“, net neteko sudarinėti kontraktų. Tuo metu patekti į geriausią Lietuvos komandą buvo jaunuolio garbės reikalas. Taip pat tai buvo puiki proga dalyvauti Sovietų Sąjungos čempionatuose, žaisti rinktinėje, olimpinėse žaidynėse, išvažiuoti į užsienį.
- Kaip manote, ar šiandien lietuviai dega krepšiniu ne mažiau nei anksčiau?
- Šiandien krepšinio aistruoliai labai serga už šalies atstovus ir Lietuvoje tai be galo populiarus žaidimas. Kai stebiu varžybas tribūnuose, kai girdžiu jų išgyvenus ir replikas, turiu pripažinti, jog anksčiau to nebuvo ir tai ypatingas jausmas. Be to, šiandien turime ir jaunių komandų, moksleivių rinktinių. Šiais metais net 8 komandas riekia išleisti į įvairių amžiaus grupių čempionatus užsienyje.
- Esate daugkartinis Europos ir pasaulio čempionatų laimėtojas. Turbūt geriau nei bet kas kitas žinote olimpinių žaidinių rinktinės laimėtojos formulę?
- Labai platus klausimas ir išties nelengvas atsakymas. Manau, reikia darnios komandos, bet taip pat reikia ir atskirų žaidėjų, kurie būtų aukščiausio lygio žvaigždės ir paremtų komandą. Konkrečiai kalbant apie šių metų Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę, žaidžiančią Venesueloje, esu tikras, jog jie tinkamai ruošiasi ir eina teisingu keliu.
- Kaip manote, kas lems mūsų vyrų rinktinės sėkmę atrankos turnyre ir olimpinėse žaidynėse?
- Tai priklauso nuo trenerių ir komandos. Šiandien manau, jog Lietuva turi pakliūti tarp olimpinių žaidynių komandų. Jau Hjustone vyrai žaidė visai kito lygio žaidimą ir esu įsitikinęs, kad komanda juda teisinga linkme.
- Jeigu lygintumėte dabartinę rinktinę su 2011 metų Europos krepšinio čempionato rinktine, kuri, jūsų nuomone, yra pajėgesnė?
- Dar būtų sunku jas abi pasverti, nors vėlgi daug ką lemia kelių žaidėjų sportinė forma. Vertinant šiandienę komandą, ji yra labai sėkminga. Puikiai atrodo ir vėliau prisijungę žaidėjai. Kalbu apie Martyną Pocių, Joną Mačiulį ir Rimantą Kaukėną. Šie žaidėjai, nors ir praleidę pasirengimą, jau yra pripratę prie komandos, jaučiasi tarytum savo kieme ir tai labai džiugina.
- Kaip vertinate Lino Kleizos surinktus 28 taškus rungtynėse su Venesuela?
- Linas yra labai aukšto lygio krepšinio žaidėjas ir ypatinga asmenybė. Jis nepiktnaudžiauja savo savybėmis ir autoritetu ir taip dar labiau kelia savo reitingą. Lengva pastebėti, jog jis labai sėkmingai draugauja su treneriais ir pasitiki jų sprendimais. Nėra pykčio tarp jo, trenerių ir kitų žaidėjų, todėl jis puikiai pasirodo.
- Ar per Europos krepšinio čempionatą „apšilęs“ Jonas Valančiūnas nebus nublokštas į šešėlį senbuvių žaidėjų?
- Jis nebus nublokštas. Sportininko galimybes teisingai naudoja treneris. Jonui leidžia žaisti tokiais trumpais intervalais, kad vaikinas pajaustų turįs galios ir jėgos, tačiau taip pat suvoktų, jog yra dar „žalias“. Kiti jo centro pozicijoje rungtyniaujantys žaidėjai yra stambesni ir stipresni, tam jam dar reikia subręsti, kad galėtų parodyti, ką gali. Kad galėtų, dėl dabartinių savybių stokos žaisdamas nepersitempti ir neprarasti drąsos grumtis po krepšiu.
- Šarūno Jasikevičiaus ir J. Valančiūno tandemas. Kaip jį vertinote praėjusiame Europos čempionate ir kokių naujų duetų tikitės šioje rinktinėje?
- Š. Jasikevičius ne veltui yra laikomas vienu geriausiu „du prieš du“ žaidėju Europoje. Jis puikiai paduoda kamuolius ne tik J. Valančiūnui, bet ir kitiems žaidėjams. Kartais rungtynių metu kamuolį meta kaip žaibas iš giedro dangaus, pats nesuprantu kodėl, bet, pasirodo, ten jau M. Pocius kabo ore ir laukia perdavimo. Dėl to sunku pasakyti, kad komandoje yra vieni ar kiti duetai.
- Kaip vertinate Lietuvos galimybes olimpiadoje?
- Tik optimistiškai. Komanda eina į olimpines žaidynes ne tam kad dalyvautų, keliauja laimėti. Visos praėjusios olimpiados rodo, kad vyrai yra pajėgūs būti ketvertuke. Meistriškumas yra nuolatinis, taip nuosekliai žaidžia reta komanda, nebent JAV rinktinė, tad mes turime visas galimybes laimėti auksą.
- Šiemet kartu su kitais trim visuomenei nusipelniusiais žmonėmis nešite olimpinį deglą. Ką jums tai reiškia?
- Tapti olimpinio deglo nešėju yra didelė garbė man ir mano šeimai. Tai, jog tokios mažos šalies kaip Lietuva žmonės neša olimpinės ugnies deglą, yra puikus pavyzdys, jog esame lygūs su visu pasauliu. Tie trys šimtai metrų su deglu rankoje yra didžiulis džiaugsmas ir atsakomybė.
