Sekmadienį dar šventęs apgintą Italijos čempionų titulą, ketvirtadienį Sienos „Montepaschi“ klubo legionierius jau darbavosi su rinktinės fizinio parengimo treneriu Evaldu Kandratavičiumi Hjustono universiteto treniruoklių salėje. Pirmoje treniruotėje R. Kaukėnas sportavo individualiai, tačiau artimiausiu metu turėtų prisijungti prie komandos draugų.
Ilgų kelionių ir aklimatizacijos prie naujos laiko juostos išsekintas veteranas, per kelias laisvas dienas dar spėjęs aplankyti ir žmonos Tanjos tėvynę Švediją, po komandos vakarienės sunkiai kovojo su nuovargiu, bet žurnalistus patikino, jog džiaugiasi dar kartą atvykęs į rinktinės stovyklą.
– Laiko mažai ne tik poilsiui, bet ir pasirengimui olimpinės atrankos turnyrui. Kaip manote, ar spėsite įsilieti į komandos schemas? – paklausėme R. Kaukėno
– Nežinau, bet bandysiu. Artimiausios dešimt dienų viską parodys. Tikiuosi, viskas bus gerai.
– Dalį šio sezono gydėtės traumą. Nebuvo kilę minčių, kad rinktinės šiemet reikėtų atsisakyti?
– Minčių buvo visokių, bet nebeverta tęsti karjeros, jei atsisakai tokios galimybės. Esu tokio amžiaus, kad noriu kuo daugiau džiaugtis krepšiniu, nes neaišku, kiek dar žaisiu, kiek leis sveikata. Ne tik noras – sveikata taip pat daug lemia.
– Šarūnas Jasikevičius sakė, kad sutikęs vasarą praleisti rinktinėje rizikuoja „neištempti“ iki kito sezono pabaigos. Toks pavojus kyla ir jums?
– Šiuose žodžiuose yra daug teisybės. Bet visada kažką reikia paaukoti. Kažkuriuo aspektu šis sprendimas gali pasirodyti neteisingas, tačiau svarbiausia, ką pats laikai teisinga.
– Po kelio operacijos, kuri jums buvo atlikta praėjusį gruodį, niekas nesitikėjo, kad vėl žaisite krepšinį jau po penkių mėnesių. Tai reiškia, jog forsavote reabilitaciją?
– Negali pradėti žaisti, kol sveikata to neleidžia. Žinoma, daug dirbdant ir laikantis gydytojų nurodymų kažkiek procesą galima paskubinti. Galbūt man pasisekė, nes mano reabilitaciją prižiūrėjo tie patys žmonės, kurie manimi rūpinosi po pirmosios operacijos (analogiška kelio operacija R. Kaukėnui buvo atlikta ir 2008 metais – DELFI). Dėl to buvo šiek tiek lengviau, be to, ir pats jau turėjau tokios patirties.
– Kokią sportinę formą pavyko įgauti per pusantro mėnesio nuo sugrįžimo į aikštę?
– Banguojančią. Penki mėnesiai nežaidžiant reiškia daug. Todėl mano žaidimas ir Italijos čempionato finalo serijoje, ir atkrintamosiose varžybose buvo banguotas. Bet, kadangi daugelį rungtynių užtikrintai laimėjome, nekreipiau didelio dėmesio į tai, nes džiaugiausi komandos pergalėmis. Niekas nesitikėjo, kad mes rezultatu 4:1 laimėsime finalo seriją prieš Milano „Emporio Armani“ ekipą, todėl visa kita užsimiršo. Be to, nebuvo laiko skirti daug dėmesio individualios formos gerinimui, nes kas antrą dieną žaidėme rungtynes.
– Jūsų kontrakte su „Montepaschi“ ekipa numatyta galimybė pratęsti bendradarbiavimą dar vieniems metams. Ar klubo vadovai jau pasiuntė signalų, koks bus jų sprendimas?
– Kol kas nežinau, kuo čia baigsis. Treneris (Simone Pianigiani – DELFI) palieka klubą, numatoma daug pakitimų – nežinau, į kurią pusę viskas pakryps. Kokie mano paties prioritetai? Sunku pasakyti, neturėjau laiko nė susimąstyti apie juos. Sezonas baigėsi tik prieš keletą dienų, todėl spėjau pagalvoti tik apie rinktinę.
Daugiau rinktinės gyvenimo akimirkų galite rasti www.facebook.com/krepsinio.sirdis
