„Mano atveju, tai buvo situacija, kai visos ambicijos pasistūmėjo į šoną. Tiesiog norėjau prisijungti, padėti. Vėliau, susibendravus, gimsta gražios idėjos, – po išskirtinės filmo premjeros Vilniaus kino teatre „Pasaka“ savo pažinties su A. Sorokinu istorija dalijosi filmo kūrėjas. – Be abejo, be žinių, patirties, nuolatinio buvimo greta savo srities profesionalų kūrybinė veikla sunkiai įsivaizduojama“.
M. Antanaitis prisipažino, kad keliaudamas į 24-ų valandų bėgimo čempionatą specialiai nesidomėjo, kaip atrodo varžybos.
„Norėjau to paprasto „vau“ efekto, norėjau pats išvysti, su nekantrumu laukiau, kada viską galėsiu pamatyti savo akimis, – prisiminimais dalijosi M. Antanaitis. – Atėjus nakčiai šio renginio formatas priminės puikiai žinomą elektroninės muzikos festivalį, kuriame žmonės ilgai šoka, mėgaujasi muzika, nemiega.
Būtent tai man tapo kelrodis kuriant ir montuojant šį filmą. Norėjosi techno, žemo dažnio, ambient melodijų. Kartu su garso kūrėjais pasitarėme ir mums tai puikiai pavyko įgyvendinti“.
Čia jau šyptelėjo filmo muzikos kūrėjas Titas Petrikis.
„Pasakysiu atvirai, nepažinojau Aleksandro ir nieko nežinojau apie jo pasiekimus, bet sulaukiau skambučio, vėliau pamačiau filmo juodraštį... Mane įkvėpė Aleksandro istorija, – sakė T. Petrikis. – Esu mažai susipažinęs su šiuo sportu, buvo labai įdomu perprasti mažai suvokiamą dalyką – kaip kažkas apskritai gali bėgti 24 valandas? Tai neįtikėtina, o Aleksandro greitis bėgimuose yra ženkliai didesnis, nei maniškis, kuomet bėgioju parke“.
T. Petrikis neslėpė, kad didžiausiu iššūkių dirbant su filmu tapo laiko terminai atlikti muzikos kūrybą.
„Puiku, kad prisijungė talentinga komanda, kurią surinkau dėka VDU Muzikos produkcijos kolegų: studentai Jacobas Andrew Handrichas ir Rokas Mikaliūnas bei dėstytojas Saulius Jurgelevičiaus. Visi kartu galėjome per labai trumpą laiką sukurti muziką visam filmui“, – gražių žodžių kolegoms negailėjo T. Petrikis.
M. Antanaitis neslėpė, kad filmo premjera kino teatre „Pasaka“ buvo fantastiška patirtis.
„Tai – išėjimas iš savo komforto zonos, – pabrėžė kūrėjas. – Nors šį dokumentinį filmą išleisti prireikė 8 mėnesių... Sąlyginai kaip dokumentiniam filmui, tai labai nedidelis laiko tarpas, buvome priversti suktis greitai, nes nesinorėjo šių įvykių palikti dar ateinančiam pusmečiui. Tačiau visas tas triūsas buvo užmirštas per vieną vakarą. Tai tikrai malonu. Filmą norime parodyti dar platesnei grupei žmonių. Apsilankysime Kaune, Panevėžyje.
