Klaipėdietis treneriu dirbo 46 metus. Jis išugdė daug garsių dviratininkų: olimpinius čempionus Gintautą Umarą ir Artūrą Kasputį, olimpietį Mindaugą Umarą, pasaulio čempioną ir rekordininką Vasilijų Špundovą, pasaulio vicečempionus Joną Romanovą, Remigijų Lupeikį ir daug kitų žinomų dviračių sporto meistrų.
N. Dumbausko auklėtiniai iškovojo tris olimpinių žaidynių aukso medalius, du pasaulio pirmenybių aukso ir po keturis sidabro bei bronzos medalius, ne kartą gerino pasaulio rekordus.
N. Dumbauskas 1967 m. baigė Lietuvos kūno kultūros institutą, dirbo Klaipėdos švietimo skyriaus vaikų ir jaunių sporto mokyklos dviračių sporto treneriu, ėjo kompleksinės vaikų ir jaunių sporto mokyklos direktoriaus, Klaipėdos „Dinamo“ dviračių sporto klubo, policijos dviračių sporto klubo „Klaipėda“ ir Lietuvos dviračių treko rinktinės vyriausiojo trenerio pareigas.
N. Dumbauskas 2001-2003 m. buvo Klaipėdos miesto mero pavaduotoju. Už ypatingus nuopelnus iškiliam treneriui 2002 m. buvo suteiktas Klaipėdos miesto garbės piliečio vardas. N. Dumbauskas buvo Lietuvos dviračių sporto federacijos (LDSF) Vykdomojo komiteto nariu, jam buvo suteiktas LDSF garbės nario vardas.
1995 m. N. Dumbauskui už nuopelnus įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžius, 2008 m. – Kūno kultūros ir sporto departamento I laipsnio ordinas su grandine „Už nuopelnus Lietuvos sportui“, 2008 m. – Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) Olimpinė žvaigždė.
„Negaliu skųstis ir priekaištauti savo gyvenimui. Užsiimdamas dviračių sportu buvau laimingas. Trenerio darbas buvo mano pašaukimas ir profesija. Pats sportavau, mano pirmasis treneris buvo Kazys Paršaitis.
Įvykdžiau sporto meistro normą. Tačiau Kūno kultūros institutą baigiau ne tam, kad galėčiau sportuoti, o tam, kad dirbčiau treneriu. Iš pradžių dirbau ne taip intensyviai, vėliau – pasiaukojamai, atiduodamas visas jėgas ir sugebėjimus“, – laikraščio „Sportas“ ir portalo sportas.info žurnalistei Marytei Marcinkevičiūtei yra sakęs N. Dumbauskas.
„Mes visi propagavome spartietišką gyvenimo būdą, siekėme bendro tikslo – viską valgėme iš vieno puodo. Esu labai laimingas, kad man pavyko įtikinti dviratininkus, jog pergale galima džiaugtis tik tol, kol esi ant nugalėtojų pakylos. Jei ir nulipęs švęsi, tai kitą kartą ant jos gali ir nebeužlipti.
Tai suprato visi, – 2020 m. birželį po Stasio Petkaus dokumentinio filmo „Narsutis Dumbauskas. Dviračių sporto profesorius“ peržiūros sakė legendinis treneris. – Esu labai laimingas, turėjęs tokį gražų, turiningą, pilną įtampos, adrenalino ir neišpasakyto džiaugsmo gyvenimą.“
