Andora, Moldova, Kipras, Azerbaidžanas, Bulgarija.
Rankinio žemėlapyje tai – iš esmės balti plotai. Būtent su šiomis komandomis vos prieš pusantrų metų varžėsi Gruzija, kai namuose laimėjo „IHF/EHF Trophy“ turnyrą, pakeitusį anksčiau organizuotas Besivystančių šalių pirmenybes.
Pastarosios buvo skirtos rinktinėms, kurioms nelabai yra ką veikti didžiųjų turnyrų atrankos varžybose.
Ir 2024-ųjų Europos čempionato kvalifikaciją gruzinai pradėjo nuo preliminaraus etapo. Juo turėjo ir pabaigti, kadangi iškart buvo eliminuoti suomių. Tik dėl karo Ukrainoje pašalinus Rusijos ir Baltarusijos nacionalines komandas, atsivėrė galimybė žengti pirmyn.
Nieko nestebino, jog toliau sekė nesėkmės prieš Šveicariją ir Vengriją, nes šiame etape Gruzija dar nebuvo žaidusi.
Tačiau laikas vietoje nestovi ir perkainoja vertybes.
Trečiadienį Tbilisyje šeimininkai negailestingai sutalžė Lietuvos rinktinę 32:18.
Kol vienoje aikštės pusėje pasipriešinimo nesutiko kylančios gruzinų žvaigždutės iš Prancūzijos lygos Giorgis Cschovrebadzė (10 įvarčių) ir Nikolozas Kalandadzė (7 įv.), kitoje iš lietuvių antpuolių juokėsi geriausiu mačo žaidėju pripažintas vartininkas Zurabas Cincadzė, atrėmęs 38 proc. varžovų metimų.
Svečiai galbūt galėtų teisintis tuo, jog neturėjo būrio sveikatos problemų kamuojamų žaidėjų: Jono Truchanovičiaus, Mindaugo Dumčiaus, Pavilo Babarsko, brolių Žano Gabrieliaus ir Deivido Virbauskų.
Tačiau tai – nieko naujo: stipriausios sudėties Lietuvos rinktinę apskritai galima išvysti rečiau nei lūšį Labanoro girioje.
Be to, aikštėje vis tiek buvo dešimt pernai Europos čempionate, apie kurį gruzinai kol kas gali tik pasvajoti, žaidusių rankininkų. Tarp jų – Aidenas Malašinskas, Benas Petreikis, Gerdas Babarskas.
„Kur nori besk, visur mes buvome silpnesni: gynyboje, puolime, pagrindiniai ir atsarginiai žaidėjai, vartininkai, metimai, klaidos. Visur. Nė vienoje srityje mes nebuvome geresni.
Dabar visiškai tuščia galva ir apėmęs beviltiškumas. Nors man patinka analizuoti žaidimą, dažnai tai darau individualiai, bet šioms rungtynėms apibūdinti tiesiog trūksta žodžių“, – patirtu pažeminimu negalėjo patikėti rinktinės veteranas A. Malašinskas.
Bet šoką, kurį trečiadienį Gruzijos sostinėje išgyveno lietuviai, tendencingu verčia faktas, jog jie pralaimėjo jau devintas oficialias rungtynes iš eilės – paskutinė pergalė pasiekta beveik prieš dvejus metus.
Matematiškai Gintaro Savukyno auklėtiniai prieš save dar turi bent keletą kelių, vedančių į 2024-ųjų Europos čempionatą – nors ir pralaimėjo visas trejas pirmojo rato rungtynes bei šeštoje atrankos grupėje užima paskutinę vietą.
Į pirmenybes pateks po dvi stipriausias aštuonių grupių ekipas, taip pat dar keturios geriausios iš finišuosiančių trečioje vietoje (nustatant pastarųjų eiliškumą, bus atsižvelgiama tik į dvikovas su aukštesnes pozicijas užimsiančiomis komandomis).
Panašioje padėtyje lietuviai buvo ir praėjusį kartą, kai į finalinį etapą prasmuko netikėtai užklupę tituluotą Islandijos rinktinę.
Tačiau po kracho Tbilisyje sunku planuoti būsimą grobį – su tuo sutinka ir Lietuvos rankinio federacijos (LRF) generalinis sekretorius Miglius Astrauskas.
Sekmadienį Klaipėdoje Lietuvos ekipa žais atsakomąjį mačą su gruzinais, ir šeimininkams dabar labiausiai turėtų rūpėti ne komplikuota turnyrinė padėtis, o susvyravęs šalies rankinio prestižas.
– Kokių minčių jums sukėlė Lietuvos rinktinės pasirodymas Tbilisyje ir galutinis mačo rezultatas – iki šiol panašiais skirtumais pralaimima buvo nebent tokioms šalims kaip Prancūzija, Vengrija, Islandija, Ispanija? – Delfi paklausė M. Astrausko
– Vaizdas buvo nekoks: nesimatė nei kovos, nei ko nors kito, už ko dar būtų galima kabintis gynyboje ar puolime. Gal kai kurie žaidėjai per daug gerai apie save galvoja, gal kelių žaidėjų pritrūko, bet žaisti turime bet kokiu atveju.
Aišku, gruzinai turi du Prancūzijos čempionato rankininkus, kurie buvo jų lyderiai, išsiskyrė iš kitų. Bet mes juk taip pat turime žaidėjų stipriausiose pasaulio lygose, tik nė vienas iš jų neparodė pavyzdžio, nepatempė iš paskos kitų, neparodė charakterio. Pasikalbėsime su vyrais, kas atsitiko, bet man trūko tempo, greito žaidimo.
Ar čia nuovargis, ar kažkas kito, bet bendras vaizdas – prastas. Tai buvo vienos blogiausių rungtynių per tą laiką, kai aš esu generalinis sekretorius. Tuo labiau, kad žaidėme ne su kažkokia įspūdinga komanda. Aišku, gruzinai – jauna, kylanti rinktinė, parodė norą ir nušluostė mums nosis. Turbūt po atsakomųjų rungtynių matysime, ar tai yra tendencija.
– Lietuviai nugarmėjo į duobę pirmame kėlinyje praleidę atkarpą 0:10, o ji prasidėjo tada, kai įžaidėjo vaidmens kurį laiką ėmėsi Lukas Simėnas. Supratote šį ėjimą?
– Tiesiog jis susikeitė vietomis su B. Petreikiu, kad atliktų tam tikrą derinį, kurį paskui turbūt kelis sykius kartojo. Bent jau aš taip mačiau. Aišku, puolime L. Simėnui trūksta praktikos, nes jis savo klube daugiausiai žaidžia gynyboje.
Nors mūsų treneris akcentavo, kad gruzinai prasčiau ginasi, bet savoje aikštės pusėje jie buvo ir greitesni, ir kibesni, sugaudė ir supančiojo mūsų aukštaūgius metikus. O jei ir susikurdavome progų, patys neįmesdavome.
– Kai taip iškarštas kailis, ar lengva toliau dairytis į finalinį Europos čempionato etapą?
– Tik ne taip žaidžiant... Gėda dabar net būtų sakyti, kaip čia mes toliau kovosime ir viską laimėsime. Pirmiausia – sekmadienio rungtynės, irgi bus ką veikti. Gruzinai atvažiuos pakylėti, pajutę, kad gali laisvai laimėti prieš Lietuvą. Nebus lengva. Gal ir mūsų vyrai pasąmonėje galvojo, jog namuose bet kokiu atveju tuos gruzinus sutvarkys.
O paskutiniam „langui“ gal jau prisijungs dabar traumuoti žaidėjai, ir kitų veidų treneris galbūt dar pasidairys. Aš asmeniškai labai tikėjausi, kad žais J. Truchanovičius, nes jis ne tik pas kaunasi, bet ir kitus užveda.
Kita vertus, aš sutinku, kad kažkoks nuosmukis mūsų rankinyje yra. Nepasakysi, kad tai, kas įvyko Tbilisyje, buvo be galo netikėta. Artėja kartų kaita, taip pat man atrodo, kad mūsų žaidimas per lėtas. Bet, aišku, yra treneriai, ir jie parenka taktiką pagal turimus žaidėjus.
– Atsisveikinimas su 37-ą gimtadienį kitą mėnesį švęsiančiu A. Malašinsku nenumaldomai artėja, J. Truchanovičius dažniau gydosi traumas nei žaidžia rinktinėje. Galbūt reikia susitaikyti, jog ateityje neišvengsime ir daugiau tokių nemalonių rezultatų?
– Galbūt. Mūsų lūkesčiai tikrai sukelti. Bet reikia pirma pabaigti šį ciklą ir tada pasižiūrėsime. Turime turbūt vieną geriausių trenerių, kokio tik galėtume tikėtis, bet gal reikia imti į rinktinę daugiau jaunimo, leisti konkuruoti. Iš kitos pusės, turėjome ne vieną stovyklą, žaidėme kontroliniame turnyre – kaip ir buvo laiko žaidėjus patikrinti.
Manau, kad jei nepateksime į Europos čempionatą, permainų tikrai reikės. Reikės ieškoti, ką būtų galima pagerinti, kitaip daryti. Tik tiek, kad pati „langų“ sistema mus įrėmina: trūksta laiko, nežinai, kas atvažiuos sveikas.
