Nebepralaimi trejus metus

„Tai buvo tiesiog atsitiktinumas“, – 2019 metais Tokijuje (Japonija) liūdėjo E. Gužauskas.

Tuomet planetos pirmenybių be svorio kategorijų ketvirtfinalyje į nokautą jį pasiuntė lenkas Maciejus Mazuras, užklupęs netikėtu smūgiu į kepenis.

Anksčiau laiko („ippon“) tam pačiam varžovui E. Gužauskas pralaimėjo jau antrą kartą – prie panašių konkurentų akibrokštų nepratusiam lietuviui tai užgavo savigarbą.

Nuo priverstinio pogulio ant tatamio prabėgo treji metai, per kuriuos 27-erių kovotojas iš Naujosios Akmenės apskritai galėjo pamiršti, kas yra nesėkmė – nuo 2019-ųjų E. Gužauskas daugiau nepralaimi.

Kelcuose dabartinis Europos ir pasaulio čempionas paeiliui nuskynė penkias pergales, o turnyrą vainikavo revanšas prieš M. Mazurą.

Pastarajam pirmenybės gimtajame mieste klostėsi permainingai, bet įtikinamos pergalės ketvirtfinalyje prieš kitą lietuvį Edgardą Sečinskį ir pusfinalyje prieš Japonijos rinktinės kapitoną Kembu Iriki įrodė, jog 2019-ųjų planetos vicečempionas tebėra aštrus kaip samurajų kardas.

Vis dėlto prestižiniame sunkiasvorių finale „Shodan“ klubo atstovas ketveriais metais vyresnį lenką pašokdino taip, jog keturi teisėjai nurodė užbaigti kovą jau po pagrindinio laiko.

„Galvojau prieš čempionatą, kad su M. Mazuru gali tekti susitikti. Vis dėlto jis buvo pasaulio vicečempionas: realiai – geriausias kovotojas planetoje, kadangi buvęs čempionas Yuji Shimamoto pasitraukė iš sporto. Bet mano pasiruošimas šiai akistatai nesiskyrė nuo įprasto. Anksčiau jau buvau du kartus su juo kovojęs, todėl turėjau daug medžiagos analizei“, – Delfi komentavo E. Gužauskas.

Eventas Gužauskas (dešinėje), Juras Sokolovas (Foto: Jonas Pivoriūnas)

Nepripažįsta kitų vietų nei pirma

Jei finale tykojusį varžovą pavyko nuspėti, iki jo Evento laukė nemažai siurprizų.

Pirmame rate E. Gužauskas eliminavo iranietį Ali Nasarovedi, antrame nokautavo vengrą Adamą Davidą, ketvirtfinalyje nugalėjo lenką Mareką Wolny, o pusfinalyje – japoną Yusaku Watanabe.

„Buvau apskaičiavęs, kad antroje kovoje manęs lauks japonas, o buvo vengras. Trečiame etape tikėjausi kazacho, bet buvo lenkas. O pusfinalyje maniau susitiksiąs Paulių Žimantą. Viskas susidėliojo kitaip nei galvojau, bet gal net palankiau man“, – svarstė trenerių Vladimiro Silvaško ir Luko Kubiliaus auklėtinis.

Nors kortos krito kitaip nei prognozuota, galutinei pergalei E. Gužauskas teigė nusiteikęs iš anksto.

Dabar ją pakartoti kovotojas norėtų ir Tokijuje – pasaulio čempionate be svorio kategorijų.

„Buvo įdėta labai daug darbo, tad tikėjau, kad laimėsiu. Jau anksčiau jutau, kad atėjo mano piko laikas. Žemyn mano formos kreivė vis dar nesileidžia, tikiuosi, dar pavyks kažką nuveikti.

Kitais metais laukia pasaulio čempionatas be svorio kategorijų, norėčiau ir ten užlipti ant prizininkų pakylos. O geriausia – būti pirmas. Nuo mažens mane mokė, kad nėra kitų vietų – tik pirma. Stengiuosi tuo vadovautis ir į varžybas einu nusiteikęs kovoti būtent dėl jos“, – kalbėjo naujasis pasaulio čempionas.

Vladimiras Silvaško (kairėje), Lukas Kubilius (Foto: Jonas Pivoriūnas)

Kartu su juo krištolo trofėjus sekmadienį į viršų kėlė analogiškus titulus iškovoję Juras Sokolovas ir B. Gustaitytė bei vicečempione tapusi Rūta Brazdžionytė.

Komandų įskaitoje dvylikos sportininkų Lietuvos rinktinė užėmė antrą vietą, nusileidusi tik Japonijai. Kelcuose lietuviai pasiekė daugiausiai finalų ir laimėjo daugiausiai aukso medalių per visą šalies istoriją.

„Natūralu, kad rezultatai turėjo būti aukšti, nes pasiruošimas buvo labai geras, federacija tuo pasirūpino, nuolat kontroliavo pulsą. Faktas, kad tai – raktas į sėkmę“, – rinktinės laimikį Kelcuose komentavo E. Gužauskas.

Pandemija išėjo į naudą

Jei pastarasis nuo pat pradžių buvo laikomas vienu rimčiausių pretendentų į titulą, tai B. Gustaitytės sėkmė nustebino daugelį – ypač tai, kaip užtikrintai 28-erių vilnietė antrąją čempionato dieną skynėsi kelią link tikslo.

Pradėjusi nuo pergalės prieš vengrę Reką Kerekes, ketvirtfinalyje ji du pratęsimus vargo su japone Kokona Nomura, kol galiausiai laimėjo minimaliu skirtumu 3:2.

Užtat pusfinalyje bei finale „Budora“ klubo atletė ir trenerė savo varžoves sulamdė jau per pirmas 2 minutes – krito atitinkamai bulgarė Ivanka Popova bei lenkė Monika Zielinska.

Pasaulio kiokušin karatė čempionato kovos dėl medalių (Foto: Jonas Pivoriūnas)

Jau po pusfinalio plačia šypsena pražydusi lietuvė teigė, jog buvo deramai pasiruošusi spausti priešininkes nuo pirmos iki paskutinės sekundės.

„Dar sunku suprasti savo pasiekimą, dabar tiesiog džiaugiuosi, kad pavyko viską padaryti, kaip buvome susitarę. Planas buvo panašus kaip pirmą čempionato dieną: nesustoti, nesitraukti atgal.

Iš kur tiek jėgų? Iš treniruočių. Japonai klausia, ar priverstinė pertrauka dėl pandemijos nesugadino reikalų, o man ji kaip tik išėjo į naudą – per tą laiką tapau stipresnė“, – komentavo B. Gustaitytė.


Daugkartinė Europos pirmenybių prizininkė Kelcuose užfiksavo didžiausią karjeros pasiekimą.

Dvigubai malonu Brigitai dėl „Hala Legionow“ arenos tribūnose triukšmavusių kelių šimtinių Lietuvos sirgalių, tarp kurių buvo ir sesuo Magdalena – taip pat žinoma kovotoja.

Gausaus užnugario palaikymas B. Gustaitytę mintimis grąžino 13 metų atgal.

Pasaulio kiokušin karatė čempionato kovos dėl medalių (Foto: Jonas Pivoriūnas)

„Kai čia atvykome, prisiminiau, kaip 2009 metais pasaulio čempionate Sankt Peterburge pati sėdėjau tribūnose ir prarėkiau balsą dėl titulo kovojant Margaritai Čiuplytei. Tada galvojau, kad būtų visai smagu pačiai vieną dieną stovėti ant tatamio, kai tribūnos šaukia tavo vardą. Ką gi, pavyko“, – šypsojosi B. Gustaitytė.

Daugiau medalių nei Kelcuose – aštuonis – Lietuvos rinktinė planetos pirmenybėse buvo susižėrusi tik 2013-aisiais, kai gynė namų sienas Vilniuje. Tačiau tuomet daugiausiai prirankiota bronzinių trofėjų, o ant aukščiausios nugalėtojų pakylos pakopos žengė du šeimininkai: M. Čiuplytė ir Orestas Procas.

Naujo aukso atsargų papildymo Lietuvos rinktinei teko laukti beveik dešimtmetį – bet buvo verta.

Antros čempionato dienos kovų vaizdo įrašas:

Pasaulio čempionato prizininkų pakyla

Moterys:

Iki 50 kg

1. Misaki Utsunomiya (Japonija)
2. Karin Kojima (Japonija)
3. Aliona Veresniak (Ukraina), Misaki Teshima (Japonija)

50-55 kg

1. Nichika Tomimura (Japonija)
2. Yuki Yoshida (Japonija)
3. Honoka Inoue (Japonija), Sayaka Kato (Japonija)

55-60 kg

1. Riri Ishihara (Japonija)
2. Rūta Brazdžionytė (Lietuva)
3. Mirjam Bjorklund (Švedija), Ramu Amikawa (Japonija)


Per 60 kg

1. Brigita Gustaitytė (Lietuva)
2. Monika Zielinska (Lenkija)
3. Ivanka Popova (Bulgarija), Yuna Mokudai (Japonija)

Vyrai:

Iki 65 kg

1. Hayato Iino (Japonija)
2. Atsushi Kawase (Japonija)
3. Yuki Otsubo (Japonija), Tenshinas Sawai (Japonija)

65-75 kg

1. Hotaka Yoshizawa (Japonija)
2. Michailas Ciklauris (Gruzija)
3. Junki Ochi (Japonija), Davidas Mšchaladzė (Gruzija)

75-85 kg

1. Juras Sokolovas (Lietuva)
2. Nariyoshi Tada (Japonija)
3. Salahatas Hasanovas (Azerbaidžanas), Valerijus Dimitrovas (Bulgarija)


Per 85 kg

1. Eventas Gužauskas (Lietuva)
2. Maciejus Mazuras (Lenkija)
3. Yusaku Watanabe (Japonija), Kembu Iriki (Japonija)

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją