Keistenybių ant „Hala Legionow“ arenos tatamio sūkuryje atsidūrusi ir dėl to nukentėti galėjusi R. Brazdžionytė reagavo kur kas šalčiau nei kai kurie Lietuvos delegacijos atstovai.
Pasaulio čempionato 55-60 kg svorio kategorijos ketvirtfinalyje lietuvė ir penkeriais metais jaunesnė Kazachstano atstovė Joana Belych pusantros minutės talžėsi rizikuodamos be jokios prasmės patirti traumą.
Ištiksėjus pagrindiniam dvikovos laikui, tatamio teisėjas iš Japonijos nesugebėjo suskaičiuoti iki trijų, o gal pamiršo, ką pats prieš akimirką skelbė nugalėtoja.
Kiokušin karatė kovas stebi penki teisėjai. Trys jų, įskaitant tatamio teisėją, fiksavo R. Brazdžionytės pranašumą – tad pergalė jau buvo kišenėje.
Tačiau po kelių sekundžių suskaičiavęs kolegų iškeltas vėliavėles, tatamio teisėjas nei iš šio, nei iš to skyrė pratęsimą.
Apsižiūrėta tik papildomam laikui artėjant prie pabaigos – atskubėję Pasaulinės karatė organizacijos (WKO) atstovai nutraukė kovą, ir po trumpo pasitarimo teisėjas iš Japonijos pripažino apsižioplinęs.
Ne itin susikaupęs pasirodė ir jo kolega iš Kazachstano, kuris po pagrindinio laiko vienintelis įžvelgė savo tautietės persvarą (WKO nepaiso teisėjų tautybių ir leidžia jiems teisėjauti tos pačios šalies karatė meistrų kovoms).
Kuomet pratęsimas buvo sustabdytas ir tatamio teisėjas paprašė pakartotinai paskelbti pirminius įvertinimus, kazachas jau signalizavo apie R. Brazdžionytės pergalę – vis dėlto kilus šurmuliui pasitaisė staiga sukeisdamas vėliavėles.
Tokia absurdiška situacija kitą gerokai įsiutintų, bet R. Brazdžionytė Delfi ją komentavo be didesnių emocijų.
„Kai pratęsimas buvo sustabdytas, pagalvojau, kad turbūt sekretoriatas nepaleido kovos laikrodžio arba atsitiko kažkokia techninė problema. Man jau yra pasitaikę, kad kovos metu dingsta elektra, sykį sukliudė ant tatamio nutūpęs balandis.
Prieš tai nemačiau, ką rodė teisėjai, ir apskritai neturėčiau į juos kreipti dėmesio. Teisėjai dirba savo darbą – jei pradėčiau dėl jų blaškytis, dar ir įspėjimą gaučiau. Mano darbas – kovoti, o ne dairytis, skųstis, ieškoti paguodos“, – ramiai dėstė Lietuvos rinktinės senbuvė.
Tačiau turbūt sunku net įsivaizduoti, kaip apmaudu būtų iškristi iš čempionato susižeidus pratęsime, kurio apskritai neturėjo būti?
„Nežinau, kaip tokiu atveju būtų sprendę šią situaciją. Bet dabar juk kažkokių skundų nerašysiu. Gal teisėjui tenka dar daugiau streso nei mums, kovotojams? Aišku, pasaulio čempionate taip vis tiek neturėtų būti, juk čia ne kažkokios rajono pirmenybės.
Iš šio nutikimo galbūt galima pasimokyti tik to, jog treneriai turi labai atidžiai viską sekti. Kita vertus, juk pirmas kartas – natūralu, kad niekas negalėjo tikėtis tokios klaidos“, – svarstė R. Brazdžionytė.
Šeštadienį pirmame rate ji eliminavo japonę Ayane Umezawą, kuriai brangiai kainavo neleistinas smūgis – varžovė pataikė lietuvei kumščiu į smakrą.
Dviejų pergalių pakako medaliui, kurį trenerio Pauliaus Klapatausko auklėtinė atkakliai kalė ilgiau nei dešimtmetį.
Šeštą kartą pasaulio pirmenybėse dalyvaujanti kovotoja iki šiol nebuvo pakilusi aukščiau penktos vietos.
Nors savo asmeninėje kolekcijoje turi šūsnį kontinentinių apdovanojimų, įskaitant tris auksinius, likusi tuščia vieta neleido R. Brazdžionytei ramiai kabinti kimono spintoje.
„Visą laiką būdavau per plauką nuo medalio, dažniausiai pralaimėdavau būsimai čempionei: 2011 metais – Emi Shoguchi, 2013-aisiais – Misaki Sato, 2015 metais – Juri Minamihara, kuri tada tapo vicečempione. Tik 2017 metais pralaimėjau Ingai Mikštaitei pati nepadariusi savo darbo, taip pat dėl 2019-ųjų nesėkmės turiu kaltinti tik pati save.
Dabar džiaugiuosi savimi, kad gal iš kvailumo vis pasiryžtu bandyti dar ir dar kartą. Kai sportuoji nuo septynerių, tiesiog negali pabaigti karjeros be pasaulio čempionato medalio. Tas užsispyrimas galiausiai ir atvedė iki pakylos“, – retrospektyviai nueitą kelią apžvelgė R. Brazdžionytė.
Save vadinanti „trijų mokyklų kūriniu“, Panevėžyje gimusi ir augusi kovotoja vėliau sportavo Kaune bei Vilniuje. Jos karatė stilių lipdė ir P. Klapatauskas, ir jo kolegos treneriai Remigijus Olšauskas bei Vytautas Kalvaitis.
„12 metų sportavau Panevėžyje, iš ten mano techninė bazė. Kaune man ją, kaip mes sakome, sujungė ir nukreipė ta linkme, kad savo sugebėjimais naudočiausi efektyviai. O Vilniuje sudėliojo paskutinius akcentus ir davė čempionišką aurą – patikėjau, kad galiu laimėti, kad galiu eiti kiaurai sienas.
Labai anksti atėjau tarp suaugusiųjų ir labai anksti galėjau laimėti, bet tada dar nebuvau pasiruošusi psichologiškai ir sulūždavau. Paskutiniais metais esu tiek užgrūdinta, kad nebebijau nei laimėti, nei pralaimėti – atėjo čempioniška ramybė. Galvoju, kad subrendau kaip sportininkė“, – ilgai laukto rezultato priežasčių ieškojo R. Brazdžionytė.
Pastaruoju metu trečio dano karatė meistrė vėl gyvena tarp dviejų miestų. Sostinėje ji treniruoja mėgėjus, o Kaune paniro į akademinę veiklą: R. Brazdžionytė yra Lietuvos sporto universiteto (LSU) doktorantė.
Ar pagaliau užlipusi ant prizininkų pakylos Kelcuose ji atsisveikins su didžiuoju sportu?
„Tvirtai neteigiu, kad man tai jau paskutinis čempionatas, bet labai daug šansų, jog yra būtent taip. Tik, žinoma, anksčiau irgi esu panašiai sakiusi – kai kas labai moka įkalbinėti“, – šyptelėjusi apsidraudė atletė.
Galų gale, kol kas galvoti apie pabaigą būtų mažiausiai viena kova per anksti.
Sekmadienį pusfinalyje R. Brazdžionytė susirems su švede Mirjam Bjorklund. 22-ejų skandinavė pateikė siurprizą, užkirtusi kelią japonei Azu Kodamai.
Būsima priešininkė lietuvei jau pažįstama – pernai jos susidūrė Europos čempionato pusfinalyje, ir tuomet R. Brazdžionytė jau dvikovos pradžioje pasiuntė oponentę į nokautą („ippon“).
„Tada išėjo labai gerai, bet nereikia laikytis įsikibus minties, kad jei jau sykį pavyko – pavyks ir darkart. Kaip tik reikia nusiteikti naujai kovai.
Nors kalbant atvirai, šiek tiek netikėta, kad pusfinalį pasiekė ji, o ne japonė. Man palankiau kovoti su kitomis europietėmis – norint nugalėti japones, vien dėl teisėjų turi būti pusantros galvos aukščiau. Aišku, bijau prisikalbėti: švedė – labai jauna, moka dirbti ir rankomis, ir kojomis. Manau, mūsų svorio kategorijoje ji yra kylanti žvaigždė“, – vertino Rūta.
Ir čia pat prisipažino, jog bronza jos krūtinės pernelyg nešildytų.
„Faktas, kad medalis medaliui nelygu. Mano svajonė – patekti į finalą. Net ne svajonė, o pasvertas tikslas, link kurio judu jau seniai. Trečia vieta būtų tik paguodos: geriau negu nieko, bet taikinyje – finalas“, – patikino R. Brazdžionytė.
Kitame pusfinalyje santykius aiškinsis dvi Japonijos kovotojos: Ramu Amikawa bei Riri Ishihara.
Primename, kad šioje svorio kategorijoje praėjusiame pasaulio čempionate, 2017 metais vykusiame Astanoje (Kazachstanas), bronzą laimėjusi I. Mikštaitė šįkart suklupo ketvirtfinalyje.
Tarp sunkiasvorių taip pat pirmą karjeroje planetos pirmenybių apdovanojimą užsitikrino Brigita Gustaitytė. 28-erių vilnietė pirmame rate nurungė vengrę Reką Kerekes, o ketvirtfinalyje po dviejų pratęsimų palaužė japonę Kokoną Nomurą.
Dėl vietos finale jai teks kovoti su bulgare Ivanka Popova.
Kaip ir I. Mikštaitei, pirmą varžybų dieną pasaulio čempionatas baigėsi Brigitai Svinkūnaitei (iki 50 kg), Evelinai Bidžanovai (50-55 kg) bei Anetai Meškauskienei (virš 60 kg).
Tuo metu iš šešių Lietuvos kovotojų vyrų varžybose sustabdytas buvo tik Paulius Žimantas (virš 85 kg). Į ketvirtfinalius iškopė bei sekmadienį pasirodymą tęs Juras Sokolovas, Justinas Kvietka (abu – 75-85 kg), Eventas Gužauskas, Edgardas Sečinskis ir Orestas Abazorius (visi – virš 85 kg).
Sekmadienį, nuo 12 val. Lietuvos laiku, Delfi tiesiogiai transliuos lemiamas kovas iš Lenkijos, kurių metu paaiškės naujieji čempionai ir prizininkai.
