Kurį laiką finale net pirmavęs M. Alekna (69,27 m) nusileido tik vieno pagrindinių jo tėvo buvusių varžovų Gerdo Kanterio treniruojamam slovėnui Kristjanui Čehui (71,13 m). Trečioji vieta ir bronzos medalis atiteko kitam Lietuvos atstovui Andriui Gudžiui (67,55 m).
Tokiu būdu mūsų šalies disko metimai toliau tęsia nuo pat 1992-ųjų Barselonos olimpinių žaidynių, kuriose triumfavo Romas Ubartas, tris dešimtmečius besitęsiančias tradicijas.
Savo ruožtu Mykolas papildė Aleknų šeimos medalių taupyklę: savo laiku Virgilijus yra laimėjęs keturis planetos pirmenybių medalius – du aukso ir du sidabro. Tikra dinastija.
„Delfi TV“ laidoje „Iš esmės“ apsilankę Mykolas ir Virgilijus Aleknos bei treneris Mantas Jusis plačiau pasakojo apie neeilinį pasiekimą ir ateities planus.
– Ar jūs pats jau apmąstėte, ką padarėte?, – buvo paklaustas M. Alekna.
– Truputį apmąsčiau.
– Ir ką galvojate?
– Galvoju, kad rezultatu esu labai patenkintas. Tikrai nesitikėjau, kad pavyks padaryti tai, ką jau padariau šį sezoną. Šis sezonas kol kas man klostosi labai labai gerai.
– Vis tiek turbūt randate tas priežastis sau, kas lėmė tokį rezultatą. Kas yra tas esminis faktorius?
– Esminis faktorius – tai nuoseklus darbas, nes disko metimą treniruojuosi jau penkerius metus. Visada dirbau nuosekliai, per daug kažko neeksperimentuodamas ir pasitikėdamas treneriu Mantu Jusiu. Manau, tai ir atnešė gerus rezultatus.
Taip pat Amerikoje dabar turiu trenerį Mohamedą Saatarą. Man labai pasisekė, kad pakliuvau būtent į jo rankas, nes jis nebandė kažko labai keisti, taigi tiesiog tęsiame pradėtą darbą.
– Ar buvo daug jaudulio atliekant svarbiausius metimus?
– Jaudulio, aišku, buvo. Iš tikrųjų jo nelabai ir tramdžiau, nes supratau, kad tai mano pirmas pasaulio čempionatas ir tas jaudulys turi būti. Gal ateityje, kai tų svarbių varžybų būsiu turėjęs daugiau, prie jo priprasiu ir su patirtimi jis mažės.
Savo viduje lūkesčius turėjau. Gal nelabai kam sakėme, bet jie buvo. Su tuo jauduliu irgi pavyko susitvarkyti visai neblogai.
– Mykolai, o pats jau jaučiate tą padidėjusį susidomėjimą ir sirgalių lūkestį jums?
– Tas dėmesys po pasaulio čempionato tikrai padidėjo. Bet nežinau, aš stengiuosi pernelyg apie tai negalvoti. Sportuoju dėl savęs, o jeigu pavyksta parvežti pergalę, tai smagu. To spaudimo iš visuomenės nelabai ir jaučiu.
– Kokį įspūdį pačiam palieka naujasis pasaulio čempionas slovėnas K. Čehas, kuris šį sezoną jau ne vieną kartą viršijo ir 70 metrų ribą?
– Jis draugiškas, už sektoriaus ribų nesijaučia kokio nors pykčio ar konkurencijos iš jo. Aišku, sektoriuje viskas yra kitaip. Jis – labai talentingas atletas su virš 2 metrų ūgiu ir nepriekaištinga technika. Manau, bus man labai rimtas varžovas iki karjeros pabaigos, kad ir kiek ji tęsis.
– Kokie jūsų planai ateityje? Ar juose yra olimpinės žaidynės?
– Tai planai ar svajonės, bet jose olimpinės žaidynės tikrai yra. Dar yra keleri metai, visko gali nutikti. Bet tikrai noriu ir svajoju ten sudalyvauti bei užimti kokią aukštesnę vietą. Bet tų tikslų yra nemažai: dar šiais metais – Europos, o kitais – pasaulio čempionatas.
„Iš tikrųjų įspūdingi tiek Mykolo, tiek Andriaus Gudžiaus pasiekimai pasaulio čempionate. Juos, ko gero, galima prilyginti ir stebuklui. Nieko panašaus per nepriklausomybės laikotarpį nėra buvę. Tikrai fantastinis rezultatas, kuris papuošė mūsų disko metimo istoriją.
Aišku, tais paryčiais, kai vyko finalas, buvo labai sunku viską žiūrėti, nes kažkaip vis tiek neramu. Jeigu būtų pajungtas koks pulso matuoklis, tai skaičiai tais atsakingais momentais būtų buvę dideli. Bet viską apsvarsčius po kelių dienų, atrodo, kad Mykolas tendencingai ėjo link tokio rezultato ir jį net galima buvo nujausti.
Jau prieš mėnesį, du ar tris, nes jis varžybose JAV gerino tuos rekordus vieną po kito – diskas skriejo vis toliau ir toliau. O kai grįžęs čia Lietuvos čempionate numetė 69 metrus, buvo išvis solidu ir tai leido kažko gero tikėtis ir pasaulio čempionate. Ta nuojauta ir neapvylė. Manau, kad einant tuo keliu bus pasiekta dar įspūdingesnių pergalių“, – teigė V. Alekna.
„Treniruosimės, dirbsime nuosekliai toliau ir varžybose parodysime tuos skaičius, kokius juos turime treniruotėse, tada galėsime sukovoti ir su K. Čehu.
Manau, kad pagrindinis dalykas, jeigu nori tapti pasaulio čempionu ar rekordininku, yra išsirinkti teisingus tėvus. Pirmiausia, genetika. Gali kitą žmogų treniruoti kiek nori ir vis tiek nepasieksi titulų, ypač būdamas 19 metų. O Mykolas geba mesti kone 70 metrų. Jeigu kas nors būtų tai pasakęs prieš dvejus-trejus metus, niekas nebūtų patikėjęs. Tada tai atrodė neįmanoma, o dabar tai atrodo ne tik įmanoma, bet ir ranka pasiekiama.
Aišku, lengva žmones pripratinti prie tų medalių. Virgilijus juos dešimt metų vežė, tai dabar visi galvoja, kad ir Mykolas juos veš ilgą laiką. Bet manau, kad jo sportinėje karjeroje bus visko. V. Alekna irgi turėjo nemažai tiek ketvirtų, tiek šeštų vietų čempionatuose. Taigi tie rezultatai būna įvairūs, o kai nepasiseka, reikia vėl suimti save į rankas, sunkiai dirbti ir kantriai laukti“, – kalbėjo M. Jusis.
