Sergejus treniravosi Ivano Poddubno sporto koledže Kijeve, tačiau, tuo metu, kai Rusija užpuolė Ukrainą, vasario 24 dieną išvyko į Kanivą. Miestelis yra 120 kilometrų nuo sostinės Kijevo.
Visą šį laikotarpį iki išvykimo iš šalies Julija saugojo Segėjų su viltimi, kad netrukus košmaras baigsis. Kartu ieškojo galimybės sūnui treniruotis, kad jis galėtų tobulėti ir mažiau galvotų apie slegiančią aplinką. Ir surado.
Apie pabėgimą iš karo zonos portalui imtynes.lt sutiko papasakoti imtynininko mama.
– Kas ištiesė pagalbos ranką?
– Pirmasis treneris Nikolajus Jeriomenko yra Seriožos krikštatėvis. Jis iki įstojimo į koledžą treniravo sūnų vaikų imtynių mokykloje. Kokių jis ėmėsi veiksmų, nežinau, bet, svarbiausia, kad sūnus čia.
– Tai, kad Sergėjus tapo Ukrainos čempionu, parodo jo neeilinius gabumus.
– Taip, Sergejus lanko imtynių pratybas nuo šešerių metų, pernai jis tapo Ukrainos graikų-romėnų imtynių vaikų iki 13 metų čempionu. Tarp vyresnių vaikų U-15 čempionate jis iškovojo bronzą. Jis uolus, darbštus ir užsispyręs. Kitaip Ukrainoje aukso nepaimtų.
– Koks Sergėjaus klasiokų likimas?
– Bendramokslių buvo apie 18. Dalis vaikų išvyko į Truskavecą, jais rūpinasi valstybė. Kitus paėmė tėvai ir priima sprendimus savarankiškai.
– Tik ką išvykote iš Ukrainos sostinės, situaciją matėte ne iš nuogirdų, gyvai. Kokia padėtis Kijeve?
– Kažkodėl vyrauja nuomonė, kad Kijeve saugu. Taip nėra. Miestas bombarduojamas, žuvo daug žmonių. Mums išvykstant, okupantai bombardavo Sviatošenskio rajoną, kuris yra šalia miesto centro, vakarinėje sostinės dalyje. Būti Kijeve, ypač vaikams, tikrai nėra saugu. Nuo karo pradžios Ukrainoje jau žuvo virš nekaltų 100 vaikų.
– Ar gyventojai nepanikuoja?
– Jokios panikos. Atvirkščiai. Kaip niekad susivieniję, rūpinasi vieni kitais. Mums atvykus iš Kanivo, savanoriai pamaitino, sūnui sudarė galimybę miegoti iki paryčių. Mieste įvesta komendanto valanda nežinančiam yra tušti žodžiai. Iš tikrųjų, tai ne tik privalomas būvimas savo namuose, bet ir gyvenimas be šviesos.
– Karo vargais neretai mėginama pasipelnyti. Kaip Kijeve?
– Apie marodierius nesu girdėjus, drastiško kainų kėlimas Kijeve nėra. Žinau, kad ūkininkai periferijose uždarbiauja proto ribose, bet Kijeve didžiuosiuose prekybos centruose nieks nespekuliuoja karo akivaizdoje.
– Papasakokite, prašau, kaip keliavote į Lietuvą.
– Iš Kanivo automobiliu atvykome į Kijevą, toliau traukiniu pasiekėme Kovelį, kur nakvojome stotyje. Su mumis susiekė šeimos draugas iš Voluinės srities, kuriam buvo suteiktas leidimas išvežti savo tris nepilnamečius iš Ukrainos. Jo transporte atsirado vietos ir mums, į Lietuvą keliavome per Lenkiją. Ačiū Dievui, didžioji masinė išvykimo banga jau atslūgo, todėl kelionė traukiniu vyko be sutrikimų.
– Žinome, kad sūnus tikrai lieka Vilniuje, kur jam jau sudarytos sąlygos gyvent ir treniruotis. Jūs liksite su juo?
– Aš grįžtu namo. Ten mano mama, sesuo. Seriožą palieku Lietuvoje su treneriais. Labai sunku, bet mano toks sprendimas. Žinau, Seriožai čia bus gerai, o aš privalau padėti mamai.
Sergėjaus mama Julija į Ukrainą grįžta ketvirtadienį.
Apie neeilinę situaciją, susijusią su Ukrainos atleto priėmimu, papasakojo šalies graikų-romėnų imtynių treneris Olegas Antoščenkovas.
„Man paskambino Ukrainos treneris Maksimas Čepurko ir paprašė pagalbos. Papasakojo apie talentingą imtynininką, teiravosi dėl galimybės jį laikinai apgyvendinti Lietuvoje. Informavau Vilniaus Ozo gimnaziją. Kaip suprantu, jie dar neturi teisinio pagrindo priimti sportininkų, todėl vaiką apsiimu globoti. Dabar dirbu su biurokratiniu aparatu – esu Ukrainiečių registracijos centre, vėliau skubėsiu į savivaldybę dėl vaiko pinigų. Tikrai yra ką veikti, nes teks apsilankyti keliose institucijose. Kol kas sulaukiu privačios pagalbos. Daug prisideda rinktinės treneris Mindaugas Ežerskis.
Imtynių federacijos vadovas G. Dambrauskas tikisi susitikti su Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos ir savivaldybės atstovais. Tikimės, kad pavyks rasti sprendimą, nes privačiai nepatempsime. Juolab, kad sulaukiame daug skambučių iš įvairių Ukrainos miestų, ypač tų, kuriuose būdavome dažni varžybų svečiais“, – apie kliūtis integruojant sportininkus kalbėjo Olegas Antoščenkovas.
