Solidus CV neįtikino
Savame krašte pranašu nebūsi – šia liaudies išmintimi įsitikino per ilgą karjerą sukauptas žinias pritaikyti tėvynėje pamėginęs R. Udrakis.
Vienas žymiausių visų laikų šalies raitelių pastaraisiais metais daugiau laiko leidžia Lietuvoje. Tačiau sportinių pasiekimų bei akademinių įrašų praturtintas dosjė nepadėjo jam gimtinėje realizuoti savęs taip, kaip norėtų.
„Turiu savo nuomonę, nes ilgai gyvenau Vakaruose, susidūriau su daug pasaulinio lygio trenerių ir raitelių. Žinau, kokie svarbūs yra pamatiniai dalykai, be kurių šiame sporte neįmanoma pasiekti realios sėkmės. Užsiimti vaikų darželiu – ne mano būdui, noriu dirbti sąžiningai ir profesionaliai, siekti rezultatų“, – Delfi kalbėjo iš Žagarės kilęs buvęs sportininkas, nuo 2013-ųjų dirbantis jojimo treneriu.
Praėjusių metų pabaigoje jis buvo pateikęs paraišką dalyvauti buriamos Lietuvos vaikų konkūrų rinktinės trenerio konkurse.
Vis dėlto LŽSF pasirinko ne 1986 metų Europos jaunimo čempionato bronzinį prizininką, dukart SSRS čempioną ir 1988 metų Seulo olimpinių žaidynių dalyvį.
Kuris taip pat yra baigęs Varendorfo (Vokietija) valstybinę jojimo mokyklą ir turi jojimo trenerio diplomą, yra treniravęs tokius elitinių varžybų dalyvius kaip Benas Gutkauskas ar Jegoras Ščibrikas iš Rusijos.
Gruodį rinktinės treneriu paskirtas vienintelis kitas pretendentas – greta Kauno įsikūrusiame „Convivo“ žirgyne dirbantis Simas Seilius.
„Apie konkurentą nieko blogo pasakyti negaliu, bet mane patį domina, kodėl pasirinkimas buvo toks – atsakymo iš LŽSF negavau. Manau, lėmė ne profesionalumo kriterijai ir sveikas protas, o politinės priežastys“, – svarstė R. Udrakis.
Sprendžiant trenerio klausimą už jo kandidatūrą iš 11 federacijos valdybos narių balsavo tik vienas – LŽSF konkūrų komiteto pirmininkas Laimondas Skėrys.
R. Udrakio manymu, kitus galėjo paveikti įtakingo federacijos prezidento nuomonė.
2020-aisiais į LŽSF vadovo postą po ilgos pertraukos grįžo žinomas šalies verslininkas S. Paulauskas – turtingiausių Lietuvos žmonių sąrašuose figūruojantis „VMG grupės“ įkūrėjas ir savininkas.
Su juo R. Udrakiui praeityje jau buvo tekę susidurti – tiksliau, su žirgų sportą propaguojančia LŽSF prezidento dukra.
Norėjo „įvesti tvarką“
2020 metais R. Udrakis dirbo treneriu S. Paulausko valdomų įmonių išlaikomame „Hobby Horse“ klube.
Pastarajame treniruojasi Monika Paulauskaitė – 22-ejų raitelė, šalies konkūrų reitinge šiuo metu klasifikuojama šeštoje vietoje.
Anot R. Udrakio, nors S. Paulausko atžala jokių formalių pareigų neužima, būtent ji vadovauja klubo veiklai.
Įvairiuose Vokietijos ir Rusijos klubuose praeityje dirbęs specialistas pasakojo likęs nemaloniai nustebintas tuo, kaip Vilniaus rajone įsikūrusiame žirgyne organizuojamos treniruotės, ruošiami ir prižiūrimi žirgai.
R. Udrakis teigė norėjęs įvesti savo tvarką, bet netrukus jam buvo parodytos durys „išsiskyrus požiūriams“.
„Klube darbas organizuojamas neprofesionaliai – iš esmės ten užsiimama improvizacija. Kaip supratau, klubą LŽSF prezidentas įkūrė dėl dukros ir paliko jai žaisti kaip smėlio dėžėje – su žirgais ir žmonėmis. Jeigu tokia yra žirgų sporto Lietuvoje realybė, tai labai liūdna.
Su pačiu LŽSF prezidentu aš tuomet asmeniškai net nebuvau normaliai susitikęs. Bet manau, kad vėliau man neleido treniruoti rinktinės būtent dėl to, jog jau žino mano nusistatymą, požiūrį. Man tvarka – pirmoje vietoje“, – dėstė R. Udrakis.
„Balnojo“ įžymų krepšininką, bet apsiriko
Delfi paklaustas, kodėl vaikų konkūrų rinktinės nenorėjo patikėti garsiam specialistui, S. Paulauskas teigė, jog sprendimas dėl trenerio kandidatūros buvo priimtas „demokratiškai ir pagal galiojančias procedūras“.
Tuo įsitikinti nėra kaip – LŽSF interneto svetainėje valdybos posėdžių protokolai nebėra skelbiami nuo 2020-ųjų pabaigos.
Vis dėlto S. Paulauskas ir pats neslepia skeptiškai vertinantis R. Udrakio darbo metodus. Buvusį olimpietį jis pavadino „nemaloniu žmogumi“.
„Buvo pasirinktas žmogus, tinkamas pirmiausia darbui su vaikais, o ne su žirgais. Kaip tėvas, aš taip pat buvau už jį (S. Seilių – Delfi). Visi tėvai norėjo jo, o ne Raimundo.
R. Udrakio pasiekimai iš pradžių ir man darė įspūdį. Bet nuomonė pasikeitė, kuomet mano dukra pasitreniravo pas jį tris mėnesius ir galiausiai pasakė, kad arba pakeis trenerį, arba daugiau apskritai nebejos“, – aiškino S. Paulauskas.
Nors dėl vaikų rinktinės trenerio balsavo LŽSF valdyba, prezidentas teigia, jog tai buvo jaunųjų raitelių tėvų pasirinkimas.
„Tą paslaugą faktiškai perka ne federacija, o tėvai, jų iniciatyva ir sudaryta rinktinė. Čia – ne koks nors valstybės finansuojamas profesionalus sportas, o hobis, ir patys tėvai nusprendžia, koks mokytojas jų vaikams tinkamiausias.
Raimundas – mandagus, kultūringas žmogus, bet to nepakanka. Kaip mokytojas, treneris, jis turi save parduoti – jeigu niekas neperka, vadinasi, nesi reikalingas. Tiesiog jis yra žmogus, kurio paslaugų nereikia – ne man, ne federacijai nereikia, o tėvams“, – kalbėjo S. Paulauskas.
Anot jo, patyręs treneris kaip pedagogas yra pernelyg reiklus ir griežtas – medienos perdirbimo verslo magnatas R. Udrakio „muštrą“ net lygino su kinišku ar rusišku.
„Geriau jau treniruotis pas tą, kuris moka nuteikti pozityviai, paskatinti, o ne vien kritikuoti, kad netaisyklingai sėdi ant žirgo, ne tokį judesį darai. Ir ne vienas R. Udrakis toks. Pavardžių neminėsiu, bet žinau ir kitų buvusių puikių raitelių, kurie visiškai nemokėjo dirbti su vaikais.
Ir kitų tėvų galite paklausti, pavyzdžiui, Eurelijaus Žukausko (praeityje įžymaus krepšininko – Delfi), kurio dukra lankė R. Udrakio treniruotes. Būti garsiu raiteliu dar nereiškia būti geru pedagogu arba treneriu. Žinių galima turėti, bet reikia mokėti jas perteikti, ypač vaikams. Reikia mokėti su jais ir pažaisti, o ne tik muštruoti kaip kinai arba rusai“, – samprotavo LŽSF vadovas.
Tačiau Delfi pasinaudojus patarimu ir susisiekus su minėtu E. Žukausku, paaiškėjo, kad pastarasis apskritai nėra susidūręs su R. Udrakiu.
Buvęs Europos bei Eurolygos čempionas ir dukart olimpinis prizininkas iš Klaipėdos patikino, jog jo atžala šio specialisto treniruočių niekada nelankė.
Žirgas – ne teniso raketė
R. Udrakio ir S. Paulausko požiūriai išties radikaliai išsiskiria prakalbus apie žirgų sporto situaciją šalyje.
Aukso amžių Lietuvoje ši sporto šaka buvo pasiekusi aštuntame ir devintame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose, kuomet tokie raiteliai kaip Zigmantas Šarka, R. Udrakis, L. Skėrys ar Edmundas Klimovas dominavo sovietinėje erdvėje ir varžėsi su kolegomis iš Vakarų Europos.
Tačiau pakilimas ilgai netvėrė.
„Tuomečiai mūsų sporto funkcionieriai kažkaip sugebėjo sukurti tokią terpę, kad buvome visa galva aukštesni už kitus SSRS. Gaudavome geriausius žirgus iš Rusijos ir kitų respublikų, patys sėkmingai juos veisėme. Ir sklandžiai veikė principas geriausius žirgus atiduoti geriausiems raiteliams – kad ir kur jie būtų.
Apie lietuvius tais laikais tikrai ėjo garsas. Bet sugriuvus senai sistemai viskas iškart baigėsi. Jei Vakaruose žirgų sportas yra turtingųjų užsiėmimas, Lietuvoje tai – kaimo žmonių, neturinčių reikalingų resursų, veikla. Buvo ir keletas tokių, kurie tų išteklių turėjo, bet stokojo žinių ir supratimo“, – Delfi komentavo L. Skėrys.
R. Udrakio, į Vokietiją persikėlusio gyventi 1991 metais, nuomone, Lietuvoje jojimas iš sporto ilgainiui virto pramoga.
„Žmonės perka žirgus, nors apie juos turi tiek pat supratimo, kiek apie triušį ar jūros kiaulytę. Liūdna, gaila žirgų.
Rimto žirgų sporto Lietuvoje tiesiog nėra, ir tai baisu. Bėda ta, kad niekas Lietuvoje neruošia trenerių. Dauguma yra tik kažkiek pajodinėję ant senelio ar kaimyno žirgo, ir jau galvoja, kad to užtenka vaikus mokyti. Sudėtinga su tokiais žmonėmis net susikalbėti, ausys linksta jų pasiklausius.
Dauguma, kuri laiko vienas kitą pečius surėmę, nieko nenori žinoti apie vakarietišką požiūrį, jie susitaikę su pilka kasdienybe ir nenori nieko keisti. Bet negalima toliau taip gyventi galvojant, kad mums trūksta tik gerų žirgų, o daugiau tai jau viską turime: nereikia nė trenerių ruošti, nė jaunų raitelių, jie krenta iš dangaus kaip obuoliai rudenį. Reikėtų auginti trenerius, siųsti juos į Vakarus arba kviestis iš ten specialistų, kad mūsiškiai suprastų, kaip dirbti su žirgais ir raiteliais. Manau, kad tuo ir turėtų užsiimti federacija“, – įsitikinęs R. Udrakis.
Jis pasakojo stebėdavęsis Lietuvoje rengiamuose teisėjų seminaruose išvydęs lektorių iš, pavyzdžiui, Baltarusijos: R. Udrakio žodžiais, „patys esame buki ir mokomės iš dar bukesnių“.
Anot buvusio raitelio, tinkamos sportui infrastruktūros šalyje taip pat drastiškai trūksta, ypač uždarų maniežų. O „absoliučiai jokių tarptautinių standartų neatitinkantį“ valstybinį Lietuvos žirgyną, kuris rūpinasi žirgų veisimu ir prekyba, R. Udrakis vadina „atskira tema ir didžiule gėda“.
„Aš nesakau, kad viskas pas mus tik juoda. Mėgėjišku lygmeniu žirgų sportas Lietuvoje egzistuoja. Bet nėra meistriškumo sistemos, varžybos orientuotos ne į sporto vystymą, o į komerciją. Manau, federacijos prioritetai turėtų būti kitokie.
Žirgų sportas yra apie tai, kaip raiteliui paversti žirgą geresniu. Tai pasiekiama per darbą, per sukuriamą žmogaus ir gyvūno tarpusavio ryšį. Treniruojamas žirgas neturi kentėti nei fiziškai, nei psichiškai. Negalima į tai žiūrėti kaip į pramogą. Žirgas nėra sūpynės ar teniso raketė – užsimanęs išsitrauki, o paskui gali vėl numesti į kampą. Žmonės turi suprasti, kad žirgas yra partneris ir draugas, o ne piktas gyvulys, kuris gali įspirti ir įkąsti“, – pažymėjo R. Udrakis.
Sportas – turtingiesiems
Visiškai priešingai žirgų sporto padėtį regi S. Paulauskas, kurio nuomone, sveikintinas yra „bet koks ryšys su žirgu“.
„Raimundo požiūris – plokščias, pasenęs šimtu metų. Tegul jis Vokietijoje ugdo profesionalus. Pas mus profesionalių raitelių yra trys, o visi kiti – mėgėjai ir vaikai. Jie negali sau leisti profesionaliai užsiimti žirginiu sportu“, – teigė LŽSF prezidentas.
Jis skaičiuoja, jog tarptautinėje arenoje aukščiausiu lygiu varžytis pajėgus žirgas kainuoja nuo pusės iki milijono eurų. O profesionaliam raiteliui reikia bent kelių keturkojų, nekalbant apie jų priežiūros ir transportavimo išlaidas.
„Visame pasaulyje tik išskirtiniai žmonės turi tokias finansines galimybes: tarkime, Steve'o Jobso ar Romano Abramovičiaus dukros, Athina Onassis. Sakyčiau, Lietuvoje turėtume labiau orientuotis į masiškumą ir per jį siekti meistriškumo, nebandyti kažko nustebinti. O įvairių varžybų šalyje per metus vyksta per 200 – kiekvieną savaitę (pačios LŽSF skelbiamame šių metų kalendoriuje numatytos 53 visų disciplinų varžybos – Delfi). Kuo daugiau žmonių dalyvaus ir kuo daugiau pamatys, tuo daugiau paskui ir liks žirgų sporte.
Be to, po daugelio metų pernai subūrėme suaugusiųjų rinktinę, renkame ir vaikus. Tai – žmonės, kurie turi savo rėmėjų, gali sau leisti dalyvauti varžybose. Bet mokėti joti neužtenka, reikia ir atitinkamų žirgų. Galbūt ateis toks laikas, kai visuomenė bus turtingesnė, ir situacija pasikeis“, – sakė S. Paulauskas.
LŽSF vadovas taip pat ragino nenuvertinti tokių lietuvių kaip Andrius Petrovas, broliai Matas ir Kristupas Petraičiai dabartinių pasiekimų.
„Jie gali dalyvauti olimpiadoje, jei tik turės gerą žirgą. Ir jiems kažkokių trenerių nereikia, jie patys yra treneriai. Lietuvos žirginio sporto lygis tebėra ženkliai aukštesnis nei Latvijos ar Estijos tiek masiškumu, tiek rezultatais“, – tikino pašnekovas.
Vis dėlto tiek latvių, tiek estų raiteliai po SSRS subyrėjimo jau spėjo debiutuoti olimpinėse žaidynėse – anksčiau nei lietuviai.
Pernai Tokijuje tai padarė latvis Kristapas Neretniekas bei estė Dina Ellermann.
Ir R. Udrakis nėra toks optimistiškas kalbėdamas apie tautiečių ateitį.
„Palinkėčiau kuo greičiau prasimušti į olimpiadą, bet realiai neįsivaizduoju, kada ir kaip tai pavyks. Iki to dar daug akmenuoto kelio. Reikia suvokti esamą situaciją ir eiti į priekį nuosekliai, o ne tik skleisti gerą nuotaiką, nutylint problemas. Tik vienas kitą apgauname, ir kas iš to – mes visą laiką stovime toje pačioje vietoje“, – nuogąstavo Seulo olimpinių žaidynių dalyvis.
Užburtas ratas
Delfi teiravosi ir LŽSF konkūrų komiteto pirmininko L. Skėrio nuomonės apie žirgų sporto situaciją Lietuvoje bei vaikų konkūrų rinktinės trenerio konkursą.
Klaipėdos rajone esančiam „Horsemarket“ jojimo paslaugų centrui vadovaujantis buvęs raitelis neslėpė, jog balsavo už R. Udrakio kandidatūrą ir dėl to, jog pažįsta jį nuo jaunystės.
Vis dėlto L. Skėrys turėjo ir daugiau argumentų.
„Ima pyktis, nes turime vienintelį tikrą profesionalą, bet federacijos valdyba vienareikšmiai nubalsavo už kitą kandidatą. Niekas nieko blogo apie jį nesako, bet aš net nemačiau, kad jis būtų pateikęs mokyklos atestatą. Ir niekas nieko nebeklausė – visiems dar iki posėdžio buvo sudarytas vaizdas, kaip balsuoti.
Bet greičiausiai dėl šitos situacijos negalima kaltinti nei vado, nei ko kito. Dabar yra prezidentas, kuris vienintelis realiai užkamšo visas skyles, nes turi stiprią įmonę. Ir aišku, kad niekas nenori su juo nei pyktis, nei prieštarauti, nes jaučiasi skolingi. Jeigu vadui kažkoks žmogus neįdomus ar nepatogus, niekas savo nuomonės tuo klausimu pasakyti nebesiveržia.
Kitas dalykas, jog federacijoje visi įpratę viską daryti paprastuoju būdu – kaip pigiau. Nes pinigų tiesiog nėra. Jeigu nori pasamdyti rimtą specialistą ir iš jo reikalauti rezultato, jam juk reikia užmokėti, siųsti į komandiruotes. O kitas kandidatas jau dirba žirgyne – patogu, dar galės priimti jame rinktinę treniruotis, nereikės papildomai mokėti. Jeigu tik reikia šiek tiek įsitempti, lygiuotis į Vakarus ir paėjėti ilgesniu keliu – ne, tai ne mūsų kelias, mums reikia greitai ir pigiai“, – apgailestavo L. Skėrys.
Remiantis paskutine Registrų centrui pateikta LŽSF finansine ataskaita, federacijos pajamos 2020 metais siekė 116 tūkst. eurų. Pusę jų sudarė Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) parama (56 tūkst.), o rėmėjų indėlis – 14 tūkst. eurų.
Valstybės finansavimo LŽSF negavo dėl to, jog savo įstatuose nebuvo numačiusi maksimalaus valdybos narių kadencijų limito, kaip to reikalauja Sporto įstatymas.
Pakoregavus įstatus šiemet Švietimo, mokslo ir sporto ministerija LŽSF skyrė 11 tūkst. eurų.
„Jeigu valstybei nerūpi šitas sportas, privatūs rėmėjai irgi negali visko apmokėti iš savo kišenės. Ačiū jiems už tai, kad bent kažkas vyksta. Federacija daro, kas jos jėgoms – gal jiems atrodo, kad labai daug. Bet viskas vyksta paviršutiniškai, žiauriai taupant: atvažiuoja dizaineris, pastato neaiškios kokybės maršrutą, susirenka teisėjai, kurie arčiausiai gyvena, pasidarome nuotraukų ir užsidedame pliusą. Visas profesionalizmas tuo ir baigiasi.
Tarpusavyje juokaujame, kad vystome žirginį turizmą. Tai irgi labai gerai, vaikai turi užsiėmimą. Tačiau nežinau, kada mes ką nors iš to sulipdysime. Mes neiname jokiu keliu. Šiai dienai nematau galimybių kalbėti apie olimpiadą – net teorinių. Tiesiog visoje Lietuvoje nėra nė vieno atitinkamo kalibro žirgo – mūsiškiai nekainuoja nė šimto tūkstančių. Gal kažkam atrodys, kad esu pesimistas, bet aš manau, kad tai yra mūsų realybė“, – skeptiškas L. Skėrys.
