Praėjusį ketvirtadienį prasidėjęs Rusijos puolimas iš Ukrainos išginė šimtus tūkstančių karo pabėgėlių, tarp kurių – ir šioje šalyje dirbę užsieniečiai.
Tik palikti balistinėmis bei sparnuotosiomis raketomis apšaudomą kraštą – sudėtinga. Dėl nutrūkusio oro susisiekimo vienintelė galimybė išvykti iš Ukrainos – sausumos keliai, kuriais tenka dalintis su karinio transporto kolonomis.
G. Savukyną ir jo treniruojamo Zaporožės „Motor“ klubo rankininkus karas užklupo ore – pajėgiausia Ukrainos komanda skrido namo iš Lenkijos, kur išvakarėse žaidė EHF Čempionų lygos rungtynes.
Rusijos invazija prasidėjo „Motor“ lėktuvui jau esant netoli Zaporožės. Vis dėlto jis buvo nukreiptas į Kijevą, kur vos nusileidusi ekipa iškart pati pamatė naują Ukrainos realybę.
Tiksliau, pirma išgirdo – išėjus iš oro uosto terminalo tolumoje nugriaudėjo sprogimas, o netrukus virš galvos praūžė naikintuvas.
„Karas yra karas – nesutikęs jo niekada negali spręsti. Pamatyti per televiziją ar paskaityti internete – viena. O kai pradeda šaudyti greta tavęs, kitaip viską jauti. Nežinau, man baisaus išgąsčio nebuvo, bet viskas aplinkui indikavo, kad situacija nėra normali“, – pasakojo G. Savukynas.
Su auklėtiniais jis pusdienį praleido klubo vadovybės skubiai užsakytame viešbutyje, o kuomet pavyko surasti autobusą, išriedėjo į Zaporožę.
Ukrainos pietuose – netoli Dniepro žemupio – esantis pramoninis miestas pirmosiomis karo dienomis išvengė tiesioginių atakų. Tik ramybe galėjo džiaugtis neilgai.
Vis dėlto „Motor“ legionieriai ir treneriai spėjo dviem automobiliais išvykti vakarų kryptimi anksčiau nei Zaporožės apylinkėse pasirodė Rusijos daliniai.
„Mums pasisekė išvažiuoti tą dieną, kuomet Zaporožėje dar buvo ramu, nebuvo jokių incidentų. Tiesa, vienu metu buvo paskelbtas oro pavojus, žmonės turėjo nusileisti į slėptuves, bet tik trumpam. O jau važiuojant link pasienio internete perskaitėme, kad puolimas prasideda ir Zaporožėje“, – prisiminė G. Savukynas.
Jam ir asistentui iš Islandijos Rolandui Eradzei sukarti daugiau nei tūkstantį kilometrų iki pasienyje su Slovakija esančio Užhorodo padėjo klubo skirtas vairuotojas.
Įprastai tokia kelionė turėtų užtrukti maždaug 18 valandų, bet trenerių ekipažas važiavo kone dvigubai ilgiau.
„Visaip bandėme aplenkti pavojingas zonas. Kažkokių kliūčių iš esmės nebuvo, tik prie didesnių miestų – Ternopolio, Vinicos – jau buvo įkurti patikros postai, prie kurių susidarydavo automobilių spūstys. Du ar tris kartus ir mūsų dokumentus patikrino, bet tik sykį paprašė išimti krepšius ir parodyti, ką turime.
Ukrainos kariškiai elgėsi labai adekvačiai, pamatę užsienietiškus pasus iškart padėkodavo ir palinkėdavo geros kelionės. Šiuo aspektu tikrai nepatyrėme jokių nepatogumų. Kelyje kelis kartus aplenkėme karinio transporto vilkstines, matėme šarvuotą techniką ir karinius sraigtasparnius. Bet apšaudymų išvengėme“, – pasakojo G. Savukynas.
Paryčiui pasiekę pasienį, treneriai atsisveikino su vairuotoju ir stojo į ilgą pėsčiųjų eilę.
Laikas slinko lėtai – į Slovakiją G. Savukynas įžengė tik po devynių valandų.
„Pasisekė, kad nebuvo nei lietaus, nei vėjo. Bet vis tiek šaltoka, neigiama temperatūra. Kol saulė nepakilo, žvarbome. Bet perėjus sieną yra paruošti nemokamo maitinimo taškai, galima sušilti ir pasistiprinti, savanoriai siūlo pagalbą.
Eilėje tarp norinčių pereiti sieną daugiausiai buvo moterys su vaikais ir vyresnio amžiaus žmonės, taip pat nemažai studentų užsieniečių. O šaukiamojo amžiaus vyrų neišleidžia. Mus pamatę irgi iš karto kėlė klausimą: o jūs kur? Parodėme pasus, ir tas klausimas kaipmat atkrito“, – kalbėjo iš Alytaus kilęs buvęs rankininkas, 51-ą gimtadienį minėjęs likus vos kelioms dienoms iki karo.
Nors teko apsišarvuoti kantrybe, jis mano, jog sieną kirsti pavyko palyginus greitai ir sklandžiai.
Kitu ekipažu iš Zaporožės pajudėję keturi klubo legionieriai, tarp kurių – ir lietuvis A. Malašinskas, rinkosi trumpesnį maršrutą – per Lvovą į Lenkiją. Vis dėlto jie pirmadienį ryte dar laukė ilgoje pasienio eilėje.
„Numatėme, kad važiuodami tolimesniu keliu galbūt aplenksime didžiausią srautą. Taip ir buvo, neprašovėme. O už sienos pasitiko sūnus ir parvežė į Lietuvą“, – sakė G. Savukynas.
Ar su Ukraina treneris jaučiasi atsisveikinęs jau visam laikui?
„Šiuo metu visi klube esame išėję nemokamų atostogų neapibrėžtam laikui. Nenukertame to ryšio čia ir dabar. Kaip toliau eisis karas – matysime. Gal užsitęs, o gal baigsis greitai, situacija normalizuosis, ir bus galima grįžti prie savo darbų. Be abejo, norėtume dar visi susitikti Zaporožėje“, – vylėsi specialistas.
Beje, praeityje jam yra tekę dirbti ir Baltarusijoje – 2010-2012 metais G. Savukynas treniravo Bresto „Meškov“ rankininkus.
Delfi paklaustas, ar Ukrainą užpuolusiose valstybėse uždarbiaujantys Lietuvos sporto atstovai turėtų palikti savo darbovietes, G. Savukynas tuo neabejojo.
„Manau, šiandien būtų logiška iš ten išvažiuoti. Tai, kas dabar vyksta, nėra toleruotina – matome, kad daug mūsų sportininkų, trenerių tai supranta ir išvažiuoja. Manau, jie elgiasi teisingai – šioje situacijoje kompromisų kažin ar galima rasti“, – pažymėjo treneris, neseniai grįžęs į Lietuvos rinktinės stratego postą.
Primename, kad sutartį su „Motor“ klubu turi ir kitas Lietuvos rankininkas Jonas Truchanovičius. Jis karui prasidėjus buvo gimtinėje, kur atlieka reabilitaciją po sudėtingos kelio operacijos.
