Nuo paauglystės S.Krupeckaitės dienos sukosi treniruočių ritmu. Treniruočių, kurios kartais išsekindavo taip, kad užmigdavo net nespėjusi padėti galvos ant pagalvės. Treniruočių, po kurių nuo pervargimo pykindavo, o laimėjimai, atrodė, nedžiugino, nes pavargusioms kojoms pakyla atrodė per aukšta.

Tačiau S.Krupeckaitė treniravosi sukandusi dantis, iš paskutiniųjų stengėsi nepalūžti, o išsiverkusi ant vyro ir trenerio Dmitrijaus Leopoldo patikimo peties vėl lipo ant dviračio ir mynė pedalus su dar didesniu įtūžiu.

Sprendimas trauktis buvo sunkus ir apsiprasti su juo prireiks laiko. S.Krupeckaitė vis dar bando prisijaukinti šią mintį, bet šįsyk ji nepalenkiama: atėjo laikas baigti karjerą.

– Simona, apie karjeros pabaigą užsimindavote kone po kiekvienų olimpinių žaidynių. Ar šįsyk jūsų sprendimas užtikrintas?

– Po kiekvienų atsakingų varžybų, o dažniausiai po olimpinių žaidynių sulaukdavau klausimo, ar jau viskas. Sakydavau, kad nežinau, kad dar apie tai mąstysiu. Dabar sakau užtikrintai: taip, aš baigiu sportininkės karjerą.

– Kokios šio sprendimo priežastys? Nebeleidžia kūnas? Pavargote psichologiškai?

– Pagaliau prisileidau mintį, kad karjeros tęsti nebegaliu. Tai – svarbus sprendimas, o atsisveikinti nėra lengva. Mano sportinė forma nėra prasta, bet nebetenkina rezultatai, kuriuos pasiekiu. Man norisi geresnių, o geresnių pasiekti nebeįstengiu. Per varžybas atiduodu daug jėgų, po jų prireikia daug laiko atsigauti. Varžyboms rengiuosi daugiau ar mažiau normaliai, bet atsigavimas po jų yra kančia. Supratau, kad šių dviejų etapų jau nesugebu suderinti.

– Ar dar sportuojate?

– Po mano paskutinių varžybų gruodžio pradžioje – UCI dviračių treko Čempionų lygos etapo Londone – praėjo ne tiek daug laiko, tad žinoma, kad dar sportavau. Norisi ir pasportuoti, ir namie pabūti. Nebejaučiu spaudimo ir atsakomybės. Esu pratusi judėti, todėl negaliu staigiai pakeisti profesijos ir eiti dirbti kokį nors kitą darbą. Krūvį mažinsiu po truputį.

Simona Krupeckaitė
Foto: Will Palmer / SWpix.com

– Ar sprendimas trauktis buvo jūsų vienos? Kaip į jį reagavo jūsų treneris ir vyras D.Leopoldas?

– Šio sprendimo link ėjau ilgai. Daug metų sakiau, kad esu pervargusi, kad man per sunku sportuoti. O Dima vis kartojo: „Na, dar truputį, dar.“ Jis buvo mano variklis. Po Rio de Žaneiro žaidynių 2016 m. Dima pirmąsyk pasakė: „Kaip nuspręsi, taip ir daryk.“ Bet vis dėlto rasdavo aibę logiškų argumentų, kodėl dar turėčiau sportuoti.

Šįsyk jau abu suprantame, kad laikas trauktis. Kai tau beveik 40 metų, gal gana iš savęs reikalauti maksimumo? Galima truputį pagyventi ir į save, ne tik – iš savęs.

– Profesionaliai sportavote daugiau nei du dešimtmečius. Išeiti po tiek metų – visada sunku, bet sportininkams tai padaryti dar sunkiau ir dėl to, kad jų gyvenimas buvo visiškai aiškus: treniruočių stovyklos, varžybos ir itin trumpas poilsis. Ar jau turite planą, kaip gyvensite toliau?

– Kol kas aš dar tokios būsenos, kad nenoriu planuoti. Noriu tik nieko neveikti ir tuo pasidžiaugti, nes iki tol veiklos turėjau net per daug. Turiu minčių, ką galėčiau toliau veikti, bet dar neturiu tam noro.

– Norisi išsimiegoti?

– Išsimiegoti vis tiek nepavyksta, nes sūnus eina į mokyklą ir tenka keltis šeštą ryto, kad jį išleisčiau. Po to turiu šiek tiek laiko sau. Dabar norisi paprastų dalykų: pabūti namie, apsipirkti, pasigaminti valgyti ir visa tai daryti be įtampos ir nuolatinio lėkimo. Kartais, kai treniruodavausi, nebūdavo laiko net valgio ruošti.

– Per savo įspūdingą karjerą dalyvavote penkeriose olimpinėse žaidynėse, dukart tapote pasaulio čempione, ant prizininkų pakylos ne kartą kopėte ir per kitas svarbiausias sezono varžybas. O kaip prasidėjo jūsų karjera?

– Mama Irena Krupeckienė buvo bėgikė, tad nuo mažens ir mane kreipė į sportą. Pradėjau nuo lengvosios atletikos. Man buvo gal dešimt metų, kai ėmiau bėgioti, bet ši šaka neprilipo. Po to bandžiau plaukimą, kol vieną dieną mano pirmasis dviračių sporto treneris Alvydas Surgautas užsuko į mokyklą Utenoje ir pakvietė lankyti šios sporto šakos treniruotes.

Pabandžiau ir likau. Daug kas klausia, kas užkabino, bet man sunku atsakyti į šį klausimą. Gal tiko krūvis, gal – draugija. Buvo gera, tad likau.

Sportuoti pradėjau rudenį, todėl ant dviračio sėdau tik pavasarį. Iki tol vyko bendrojo fizinio rengimo treniruotės, kurios man jau buvo įprastos. Sportuodavome stadione, kuriame prieš tai bėgiojau, tad jaučiausi puikiai. Metais vyresnis brolis Tadas irgi bandė keletą sporto šakų, net dviračių sportą, bet jis neįsitraukė, pasirinko kitą veiklą.

Baigiant mokyklą reikėjo ieškoti galimybių sportuoti toliau arba liautis. Treneris A.Surgautas pasiūlė važiuoti treniruotis į Panevėžį, tad baigiantis 1999-iesiems išvykau pas Antaną Jakimavičių. Tuo metu jis specializavosi kaip dviračių treko treneris, bet daugiausia rengė tempo rungtims.

Per savo karjerą įrodžiau, kad sprintas ir tempas – visiškai skirtingos rungtys. Buvau viena pirmųjų dviratininkių Lietuvoje, pabandžiusių sprintą. Kiek žinau, buvo dar viena moteris, atrodo, iš Šiaulių, kuri prieš tai irgi bandė sprinto rungtis.

Treneris A.Jakimavičius, stebėdamas, kaip vyksta treniruotės, kokios mano fizinės savybės, matydamas, kad man sprintas sekasi geriau nei tempas, vis dėlto pasiūlė rinktis sprintą. Taip paskatinta A.Jakimavičiaus šio tūkstantmečio pradžioje išvykau į Rusiją. Buvo daug eksperimentų, pakeičiau ne vieną trenerį, kol galiausiai atsidūriau ten, kur dabar esu.

– O kokia jūsų pradžia treke? Nebuvo baugu sėsti ant dviračio be stabdžių?

– Iš pradžių nevažiuoji labai greitai, nes kojos tiesiog nepavelka. Bet, kiek pamenu, trekas mane sužavėjo nuo pirmosios treniruotės. Pirmąsyk važiuoti treke pabandžiau dar treniruodamasi Utenoje. Treneris A.Surgautas mus nuvežė į Klaipėdą pabandyti, kas apskritai yra tas trekas. Nejaučiau jokios baimės. Tai buvo naujas potyris ir man jis patiko.

Simona Krupeckaitė
Foto: Organizatoriai

– Kada pajutote, kad sėdite tame balne, kuriame ir turėtumėte būti?

– Kai po ilgo blaškymosi patekau pas trenerį Stanislavą Solovjovą, prasidėjo rimtesnis darbas. Prieš tai rezultatas lyg ir buvo, bet negalėjau jo apčiuopti.

O S.Solovjovas treniravo vieną pajėgiausių Rusijos komandų ir A.Jakimavičius priprašė paimti ir mane. Nemanau, kad tuo metu buvo paprasta pasirašyti sutartį su kitos šalies treneriu. Man atrodo, kad Lietuva ir dabar neturi galimybių sudaryti tokių sutarčių.

Iki šiol manau, kad tas susitarimas buvo tarp dviejų gerų draugų, maždaug: „Klausyk, gal gali padėti pasirengti varžyboms vienai mano dviratininkei?“ Tačiau aš viską mačiau pro savo langą, o ne pro trenerio. Neabejoju, kad A.Jakimavičiui buvo nelengva ryžtis ieškoti kontaktų užsienyje ir atiduoti savo auklėtinę kitos šalies specialistui. Jis turėjo išeiti iš komforto zonos, ieškoti pažinčių, surasti geriausią trenerį.

Tas draugiškas pokalbis su kolega iš Rusijos, neabejoju, reikalavo didelio trenerio A.Jakimavičiaus ryžto – reikėjo pažaboti asmenines ambicijas, kad išleistum auklėtinę kitur, užuot pats prisiėmęs laurus už jos ugdymą.

Tada man viskas atrodė nerimta. Nebuvo nieko panašaus į, pavyzdžiui, futbolą, kai žaidėjas parduodamas kitai komandai, o jį atvykusį pasitinka su fanfaromis. Viduržiemį traukiniu išvažiavau viena – su lagaminu ir dviračiu. Maskvoje dar beldžiausi metro, atsidūriau tarsi viduryje niekur, jaučiausi vieniša ir pamesta, atvažiavusi pas trenerio draugelį su jo atlyginimui skirtais pinigais kišenėje.

Atvažiuoju, o ten: „Labas. Atvažiavai? Na, tai treniruosimės.“ Tau – vos 20 metų ir išvyksti į svetimą valstybę visiškai vienas. Gerai, kad bent rusų kalbą neblogai mokėjau.

Rezultatas ėmė kilti, kai stipri S.Solovjovo komanda ir mane pradėjo tempti aukštyn.

Prieš tai dirbau su jaunimo treneriu. Atrodė, kad treniruotės lyg ir vyksta, bet rezultatas negerėja. A.Jakimavičius kažkodėl nusprendė, kad man reikia pas kitą trenerį, paskui – dar pas kitą. Taip ir lipau trenerių laipteliais: pas vieną, pas kitą, pas trečią. Per metus pakeičiau tris.

2003 m. perėjau pas S.Solovjovą ir jau kitąmet iškovojau pirmąjį pasaulio čempionato medalį – bronzą 500 metrų laikui rungtyje. Tada ir supratau, kad tai, ką darau, yra mano.

Negaliu pasakyti, kad labai patiko tas sportas, net ir dabar negaliu taip teigti, nes tai – itin sunkus darbas. Neseniai kalbėjausi su dviratininke, kuri prieš tai buvo sprinto atstovė, bet perėjo į tempą. Klausiau jos: „Kaip tau tas perėjimas?“ Ji sako: „Sprintas yra gerokai skausmingesnis sportas.“

Aš ją visiškai suprantu, nes sprinte, nors ir trumpai važiuoji, bet tai visada labai didelis stresas organizmui, nes kiekvienas pagreitėjimas reikalauja itin daug pastangų. Žinoma, turi laiko pailsėti, bet per užduotį privalai dirbti maksimaliai. Tai – atsakomybė, pareigingumas, nusiteikimas, nes kiekvienas pagreitėjimas yra iki tavo asmeninės ribos: kiek save užspausi, tiek tu ir gali.

O per tempo rungtis jau reikia kitokios taktikos. Turi išmokti nepavargti, važiuoti distanciją iki pabaigos. Neišskiriu nė vienos sporto šakos, nesakau, kad viena mažiau varginanti nei kita, galiu tik pasakyti, kokie didžiausi mano sporto šakos iššūkiai.

Tai kasdienis savęs prievartavimas ir kartelės kėlimas vis aukščiau. Visada turi siekti geriausio rezultato, būti geriausios sportinės formos, viską daryti stipriausiai, toliausiai, greičiausiai. Tas „-iausiai“ išties nuvargina.

– Bet pliusų irgi buvo, jeigu taip arėte du dešimtmečius?

– Greitas atlyginimas suteikia pasitenkinimo. Nes jei gerai pagreitėjai, jei įveikei save arba varžovą – gerai jautiesi. Tokie apdovanojimai labai vilioja.

– Į Rusiją keleriems metams išvykote tik su dviračiu ir lagaminu. Ar Maskvoje turėjote namus?

– Visus tuos metus buvome tarsi klajokliai Brėmeno muzikantai. Buvo daug varžybų, daug išvykų į treniruočių stovyklas. Didelės stovyklos vykdavo ir Maskvoje, ir ten, kur šilčiau, pavyzdžiui, Sočyje, daug keliavome po pasaulį dėl varžybų.

Maskvos treke turėjome sandėliuką, kuriame laikydavome sezoninius drabužius. Į Lietuvą grįždavau retai, tad turėjau visus reikmenis žiemai ir vasarai. Norėjosi turėti ir arbatinuką ar puodelį, kuriuos ne visada buvo galimybė pasiimti, tad sutarėme, kad asmeninius daiktus leis laikyti tame sandėliuke. Atvažiuoji, pasikeiti – ir vėl kažkur važiuoji.

– Neturėjote asmeninio kampo?

– Ne. Mūsų kampas buvo lagaminas.

– Ar tai dar labiau nevargino psichologiškai?

– Bet jūs įsivaizduojate, kad man buvo 20 metų, aš gyvenau, kaip norėjau, šalia turėjau mylimą vaikiną, nebuvo nei tėvų, nei jokios kontrolės. Galėdavau daryti, ką noriu.

Turiu tik nueiti į treniruotę ir pasirūpinti maistu. Gyvenome viešbutyje, bet jokių diskotekų ten nebūdavo, nes treneris galėjo bet kada įeiti į tavo kambarį. Nebuvo jokios netvarkos, nepriežiūros. Tik disciplina. Keliaudama nejaučiau jokio nepatogumo. Man viskas buvo gerai.

– Treniruodamasi Maskvoje susipažinote, o 2005 m. susituokėte su D.Leopoldu. Kaip užsimezgė jūsų draugystė?

– Su juo treniravausi S.Solovjovo komandoje. Dimą buvau mačiusi jau anksčiau, nes Maskvoje trekininkai treniruojasi viename pastate, tad nori nenori susitinki koridoriuje. Tų trekininkų – gal pusšimtis, tad greitai imi visus atpažinti iš veidų.

Susitikinėti pradėjome 2003-iaisiais – prabėgus pusantrų metų nuo mano atvykimo į Maskvą. Treniruodamiesi drauge pasikalbėdavome, kartą išėjome pasivaikščioti ir supratome, kad randame bendrą kalbą. Taip pradėjome susitikinėti.

Dmitrijus Leopoldas ir Simona Krupeckaitė
Foto: LNK

– Iš Maskvos išvykote 2008-ųjų pavasarį – prabėgus maždaug septyneriems metams nuo pirmųjų treniruočių ten. Jūsų treneriu tapo vyras D.Leopoldas. Kas paskatino priimti šį sprendimą?

– Dima atsisveikino su savo karjera, kad pradėtų treniruoti mane. Reikėtų jo klausti, kas paskatino šį sprendimą, bet spėju, kad matė daugiau galimybių pasiekti geresnių rezultatų mano kojomis nei savo. Jis irgi buvo geras dviratininkas, buvo pasiekęs gerų rezultatų, bet Rusijoje buvo itin didelė konkurencija, daug reikšmės turėjo politinės jėgos, tad buvo sudėtinga vienam kovoti su vėjo malūnais.

– Jūsų vyras neseniai viešai pasakojo, kad treniruojantis Rusijoje didelė bėda buvo ir dopingas. Ar pati su tuo nesusidūrėte?

– Girdėjau apie tai, bet aš nelendu prie kitų žmonių ir jų reikalų. Buvau užsienietė, mane tai mažai liesdavo. Visi dviratininkai buvome lyg ir drauge, bet lyg ir atskirai, nes savo kambaryje gyvendavai savo gyvenimą. Negyvenome po šešis ar septynis žmones. Nesigilinau, kas vyko už kitų kambarių durų.

Su Dima šia tema nelabai kalbėjomės. Neaptarinėjome: „Ar matei, ar girdėjai?“ Man atrodė normalu, kad per treniruočių stovyklas ar varžybas esi nuolat tikrinamas dėl dopingo. Dėl to nejaučiau jokio streso. Iki šiol nežinau visko, apie ką pasakoja Dima. Gal taip ir buvo, bet manęs tai nepalietė.

– Iš Maskvos – didmiesčio, kuriame nuolat verda gyvenimas, grįžote į Panevėžį, į sportininkų bendrabučio kambarėlį. Nepajutote kultūrinio šoko?

– Nieko nenutiko, kad teko pagyventi bendrabutyje. Bet gana greitai nusipirkome namą. Buvome jauni ir greitai prisitaikantys, tad jokio šoko nebuvo. Sportininkui net patogiau gyventi mažame mieste, kai neįstringi automobilių grūstyse ir be problemų gali greitai apsipirkti vaistinėje, maisto ar statybos prekių parduotuvėje.

Neseniai grįžau iš varžybų Londone ir vis dar neatsistebiu, kiek ten daug žmonių. Tokiuose miestuose jaučiuosi nejaukiai. Man smagiau būti ten, kur ramu. O sportininkui apskritai jokio skirtumo, kur gyventi – Maskvoje, Peterburge ar Los Andžele, jei matai tik savo kambarį ir treką.

Dima irgi niekada nesiskundė. Jis apskritai labai atviras viskam – niekada nežiūri į pasaulį pro rakto skylutę, o žvelgia plačiai atmerktomis akimis. Jis ne kokio nors miesto, o pasaulio žmogus. Jam visur yra gerai, jis moka daug kalbų, yra apkeliavęs Žemę ir visada gerai jaučiasi, kad ir kur būtų. Kasdien juo vis labiau žaviuosi.

– 2013 m. susilaukėte sūnaus Maksimiliano. Ar buvo sunku ryžtis motinystei?

– Rezultatai ir jų siekimas man visada buvo svarbiausi, bet po 2012 m. Londono žaidynių supratau, kad darbai jau nuveikti, tad Dievas suteikė malonę susilaukti vaikelio. Aš labai jo norėjau. Nereikėjo tam ryžtis. Prireikė tik kantrybės laukti.

– Sakoma, kad motinystė moteriai suteikia sparnus. Ar susilaukusi sūnaus pasijutote galinti pakilti naujiems skrydžiams?

– Kai gimė sūnus, mano gyvenimas visiškai pasikeitė. Grįžau praėjus mėnesiui po gimdymo, tad fiziškai jaučiausi itin silpna. Sprintas – jėgos sportas, tad visada turi jausti tonusą, įtampą, būti geros nuotaikos ir savijautos. Kai sportuoti grįžti jausdamasis kaip ištrauktas iš po traukinio, tai labai kerta per smegenis.

Be to, pirmaisiais mėnesiais buvo labai sunku palikti vaiką namie ir važiuoti į treniruotes. Ir tas šleifas vilkosi. Treniravausi, važiavau į varžybas, bet nejaučiau nei sparnų, nei malonumo tame, ką darau. Man buvo sunku. Labiau norėjau būti namie su vaiku, nei siekti rezultatų.

Juolab kad suderinti profesionalų sportavimą ir motinystę – itin sunku. Treniruodamasis turi atiduoti visas jėgas, bet grįžęs namo privalai ir pailsėti, ir pagaminti maisto, ir pažaisti su vaiku, skirti jam dėmesio, jį paauklėti, pamokyti, pabūti, tiesiog paskaityti knygą. Tačiau tam neturi nei jėgų, nei laiko, nes privalai važiuoti į kitą treniruotę. Tikėjausi, kad bus lengviau, bet, pripažįstu, kad su šiuo etapu aš visiškai nesusidorojau.

Tas etapas truko gal trejus metus, kol Maksimilianas tapo protingesnis ir jau buvo galima su juo pasikalbėti, paaiškinti, kad reikia jį palikti, išeiti. Tada jau man atslūgo įtampa.

Daug keliavome, bet vaikai prisitaiko, sūnus buvo smalsus ir gerai jautėsi bet kur, nors man kartais atrodydavo, kad jam būtų geriau vienoje vietoje ilgiau pabūti, nes pasiilgsta ir namų, ir saugumo.

Nuolat gyvenau tarsi ant svarstyklių, mąstydama, kas geriau vaikui ir man. Bandžiau nesužaloti sūnaus, apsaugoti jį nuo streso, nuo dažnų išsiskyrimų su draugais. Jis dažniausiai važiuodavo su mumis, nes tai buvo vienas mano reikalavimų. Aš negalėjau be jo būti. Man tai buvo nesuprantamas dalykas.

Kai sūnus pradėjo lankyti mokyklą, irgi buvo šioks toks stresas, nes kai nuolat keliauji, nesupranti, kas čia dabar atsitiko, kodėl privalai likti ir sėdėti suole. Dabar Maksimilianui jau aštuoneri, jis jau protingas ir į mokyklą eina noriau.

Gal aš per didelė idealistė, bet iki šiol manau, kad suderinti kokybišką sportavimą su kokybiška tėvyste yra neįmanoma. Vienu užpakaliu sėdėti ant dviejų kėdžių nepatogu.

Simona Krupeckaitė ir Miglė Marozaitė moterų komandų sprinto lenktynėse Tokijuje
Foto: Vytautas Dranginis / LTOK

– Užsiminėte, kad svajojate apie dar vieną vaiką.

– Svajojame. Sakoma, kad svajoti reikia atsargiai, nes svajonės turi savybę išsipildyti. Matysim, kaip seksis, ar sveikata leis, galų gale tam ir laiko reikia.

– Ar sūnus sportuoja?

– Būdamas trejų ar ketverių metų bandė važinėti BMX dviračiu. Kai buvome stovykloje Kolumbijoje, sūnus sportavo su kolumbiečiais ir jam sekėsi bei patiko.

Po to tėtis parodė dar smagesnį sportą – motokrosą. Nesu už motokrosą, nes man šis sportas atrodo per daug skausmingas: reikia daug dirbti, vaikai griūva, o fizinė veikla – palyginti menka. Geriau būtų, jei Maksimilianas rinktųsi kitą sporto šaką, bet savo nuomonės nepiršiu. Norės – sportuos motokrosą, nenorės – treniruotes galės mesti. Spaudimo jam tikrai nedarysiu.

– Jūsų karjera ilga ir pilna laimėjimų. Kuris labiausiai įsiminė?

– Pirmasis pasaulio čempionės titulas 2009 m. Lenkijoje. Tuomet ne tik iškovojau auksą 500 m laikui rungtyje, bet ir pasiekiau pasaulio rekordą.

Prieš varžybas jaudinausi nerasdama sau vietos, juolab kad Dima buvo užsiminęs, jog bandysime siekti rekordo. Išvakarėse sėdime, o aš jo klausiu: „Tikrai tiki, kad galime tai padaryti?“ Vyras paėmė lapelį, surašė geriausius mano ruožus įveikiant 500 metrų ir sako: „Žiūrėk, sudėjus rekordas išeina.“

Bet tie ruožai – iš skirtingų varžybų ar treniruočių. Tai – ne visa distancija, tik ruožai. Žinoma, gerai įveikęs pirmąjį ratą ir antrąjį gali gerai važiuoti, bet dažniausiai juk taip nebūdavo.

O Dima mane įtikinėja: „Kai viską sudedi, juk turi kelias milisekundes pranašumo. Klausi, ar realu pasiekti pasaulio rekordą? Realu, nes viską sudėjus tu gali!“ Ir tikrai – kitą dieną laimėjau tą rungtį ir pasiekiau rekordą.

Bet po tų varžybų buvau pervargusi. Grįžome į savo bendrabutį Panevėžyje, susėdome ant sofos, o aš sakau Dimai: „Apie dviračių sportą daugiau negaliu net pagalvoti.“ Pykino vien nuo minties apie tai. Jaučiausi visiškai išsunkta ir maniau, kad joks medalis nevertas tiek daug darbo ir pastangų. Ne veltui sakoma, kad medalis turi dvi puses.

Pirmosios emocijos po pergalės buvo išties prastos. Atrodo, laimėjau, turėčiau džiaugtis, bet džiaugsmo nejaučiu, o lipdama ant pakylos net kojų negaliu pakelti. Nieko nenorėjau – tik poilsio. Tik vėliau šias mintis pakeitė kitos: „Juk tu – pasaulio čempionė ir rekordininkė, ko tau dar reikia?!“

Simona Krupeckaitė ir Miglė Marozaitė moterų komandų sprinto lenktynėse Tokijuje
Foto: Vytautas Dranginis / LTOK

– Dalyvavote penkeriose olimpinėse žaidynėse, bet iš jų taip ir nepavyko grįžti su apdovanojimu. Neliko apmaudo dėl to?

– Liko. Labiausiai įstrigo pirmosios žaidynės 2004 m. Atėnuose. Juolab kad galimybių iškovoti medalį ten turėjau gana daug.

Vienos stipriausių žaidynių buvo 2012 m. Londone. Rengdamasi joms dirbau itin sunkiai, o ir asmeninėse rungtyse užimtos vietos – gana aukštos. Sakyčiau, kad tai – didelis laimėjimas, kai pagalvoji, kad esi tik tu ir tavo vyras. Dviese – prieš visą pasaulį. Turėjome tik kineziterapeutą, kuris mums padėdavo. Bet tokių sportininkių olimpinėse žaidynėse buvo vienetai.

Dviratininkes olimpinėms žaidynėms rengia mokslininkai, technikai, sėdėsenos ir mitybos specialistai, medikai rūpinasi sveikata, atlieka tyrimus su elektrodais, o tu tik treniruojiesi pagal vyro sukurtą planą, atvyksti į žaidynes ir dar gali būti geriausioms pasaulio sportininkėms visavertė varžovė.

Iki šiol man sunku suvokti, kad yra tokių žmonių kaip Dima, kurie turi tiek talento ir žinių tokiam sudėtingam sportui. Neįtikėtinai sunku vienam žmogui viską apskaičiuoti ir pajausti, kaip treniruoti konkretų dviratininką.

– Ar jūsų šeimoje dviratis yra laisvalaikio leidimo priemonė?

– Kokio laisvalaikio?! Kol kas neturiu jokio laisvalaikio. Dažniausiai dviratis man – ne laisvalaikio priemonė, o geranoriško sportavimo. Kai savaitę nesitreniruoju, tada pasiimu dviratį ir su mielu noru pasivažinėju. Nėra taip, kad dviratis užrakintas ir raktas išmestas.

Šeimoje visi turi po dviratį, bet saviškiu dažniausiai naudojasi sūnus. Jis turi ir sportinį, ir paprastą. Būdamas šešerių Maksimilianas pirmą kartą sėdo ant sportinio dviračio ir įvažiavo į treką. Net šiandien ten važiuosime.

Nesitreniruosiu, tik pasivažinėsiu. Tai – psichologiškai visiškai skirtingi dalykai. Viena, kai žinai, kad po mėnesio ar savaitės varžybos, ir visai kas kita, kai supranti, jog tavęs niekas nelaukia – gali treniruotis, gali nesitreniruoti, gali važiuoti valandą, o gali – ir tris. Kaip jau pats norėsi. Tai – visiškai kitas jausmas.

Simonos Krupeckaitės karjera

Olimpinės žaidynės

2004 m. Atėnai: 500 m laikui – 4 vieta, sprintas – 7 vieta.

2008 m. Pekinas: sprintas – 8 vieta.

2012 m. Londonas: sprintas – 5 vieta, keirinas – 7 vieta.

2016 m. Rio de Žaneiras: sprintas – 7 vieta, keirinas – 12 vieta.

2020 m. Tokijas: komandinis sprintas – 5 vieta, sprintas – 19 vieta, keirinas – 19 vieta.

Kiti laimėjimai

2004 m. pasaulio čempionatas: 500 m laikui – 3 vieta.

2008 m. pasaulio čempionatas: 500 m laikui – 2 vieta, sprintas – 2 vieta.

2009 m. pasaulio čempionatas: 500 m laikui – 1 vieta, komandinis sprintas – 3 vieta, sprintas – 3 vieta.

2010 m. Europos čempionatas: keirinas – 2 vieta, sprintas – 3 vieta.

2010 m. pasaulio čempionatas: keirinas – 1 vieta, 500 m laikui – 2 vieta, komandinis sprintas – 3 vieta, sprintas – 3 vieta.

2011 m. pasaulio čempionatas: sprintas – 2 vieta.

2012 m. pasaulio čempionatas: sprintas – 2 vieta.

2012 m. Europos čempionatas: keirinas – 1 vieta, komandinis sprintas – 1 vieta, sprintas – 3 vieta.

2016 m. Europos čempionatas: sprintas – 1 vieta, keirinas – 3 vieta, komandinis sprintas – 3 vieta.

2017 m. Europos čempionatas: keirinas – 2 vieta.

2018 m. pasaulio čempionatas: keirinas – 3 vieta.

2019 m. Europos žaidynės: keirinas – 1 vieta, komandinis sprintas – 2 vieta.

2009, 2010 ir 2016 m. išrinkta Lietuvos metų sportininke.