Lietuviai Senojo žemyno pirmenybėse dalyvauja antrą kartą, vis dėlto tikrasis debiutas įvyko taip seniai – 1998 metais, kad rankinio pirmeivių jau ir pėdos ataušo.

Pradėti teko nuo pradžių, ir kovos krikštas Lietuvos rinktinei neapsiėjo be ašarų, pasipylusių po šeštadienio nesėkmės prieš „Steel“ arenos šeimininkus.

Tiesa, dar ne viskas prarasta.

Lietuvos ir Norvegijos akistata pirmadienį prasidės 21.30 val. Lietuvos laiku. Prieš tai pirmą etapą užbaigs Rusija ir Slovakija.

Širdis dainuoja matant fanus tribūnose, matant žiniasklaidos dėmesį – Lietuvos ir net Europos. Nepaprastai svarbu visa tai tęsti.
Donatas Pasvenskas, LRF prezidentas

Iš Košicės į Bratislavą tęsti pirmenybių keliaus dvi stipriausios F grupės ekipos. Lietuviams antro etapo duris atvertų tik pergalė bent 8 įvarčių skirtumu bei slovakų nesėkmė prieš rusus.

Tokiu atveju tolyn žengtų Rusija ir Lietuva, o už borto dėl prastesnio įvarčių santykio tarpusavio susitikimuose liktų Norvegija bei Slovakija.

D. Pasvensko nuomone, įkrėsti didele persvara įmanoma net komandai, kuri 2017 ir 2019 metais tapo planetos vicečempione, o praėjusiose žemyno pirmenybėse pasipuošė bronza.

„Aišku, tai yra labai sunki užduotis. Bet prieš turnyrą labiausiai ir norėjau, kad iki paskutinių rungtynių turėtume šansą žengti tolyn. Mes tą šansą turime. Todėl čia ir esame, kad sporte visko gali atsitikti. Gali „Leicester City“ laimėti Anglijos futbolo „Premier“ lygą, gali graikai laimėti Europos futbolo čempionatą. Ir mes galime tuos norvegus įveikti, tuo labiau, kad vieną kartą tai jau padarėme – aišku, tik ne 8 įvarčių skirtumu. Bus labai sunku, bet kol nepradėjome žaisti, šansų yra“, – vilties neprarado LRF prezidentas, prisimindamas netikėtą pergalę prieš Norvegiją Europos čempionato atrankos rungtynėse Vilniuje prieš šešerius metus.

42-ejų federacijos vadovas su Delfi kalbėjosi apie rinktinės pasirodymą Košicėje, trūkstamas detales, antrame rungtynių su Slovakija kėlinyje pademonstruotą „rankinio seminarą“, trenerių ateitį ir ateinantį kovą laukiančią tiesos akimirką – pasaulio čempionato atrankos varžybas.

– Rinktinei keliami tikslai prieš Europos čempionatą nebuvo aiškiai įvardinti. Bet ar dėl to tikrai neapmaudu dėl pralaimėjimų rusams ir slovakams?Delfi paklausė D. Pasvensko

– Nėra ko slėpti, mūsų tikslas buvo papulti į kitą etapą. Nors dažnai mes stokojame sėkmės, manau, jog burtai šį kartą mums buvo dėkingi, jais tikrai neišėjo skųstis. Ir apmaudo dabar iš tikrųjų yra. Vilčių ir potencialo buvo daugiau nei pamatėme aikštėje. Abejos rungtynės parodė, kad nesame šiame čempionate atsitiktinai, buvome arti varžovų. Vadinasi, esame atitinkamo lygio komanda.

Dėl pirmų rungtynių – viskas suprantama. Visi šie vyrai debiutavo Europos čempionate, visi jie – žmonės. Net ir tos rinktinės, kurias dabar vadiname didžiosiomis, kažkada turėjo sužaisti vieną tokį čempionatą, kad apšiltų kojas. Pirmas 15 min. buvome pasimetę, bet paskui kovėmės rimtai. Teko kalbėtis su Rusijos atstovais – jie patys buvo išsigandę, kuo čia viskas pasibaigs.

Tačiau nemaloniai nustebino, jog ant to paties grėblio užlipome ir antrose rungtynėse. Kita vertus, mano asmenine nuomone, antrame kėlinyje su slovakais žaidėme tokio stiliaus rankinį, kokį aš visą laiką norėčiau matyti: greitą, gražų. Jei ne keletas apmaudžių epizodų, manau, kad galėjome turėti kitokį rezultatą.

Nors viską apibendrinus, gal tas rezultatas vis dėlto ir yra dėsningas. Susidėjo daug detalių – tiek vidinių, tiek išorinių. Turbūt iš tiesų esame savo vietoje.

– Didelė detalė – traumuotas Jonas Truchanovičius, kurio trūksta akivaizdžiai. Antrose rungtynėse trūko jau ir daugiau žaidėjų. Ar optimalios sudėties komanda būtų pasiekusi kitokį rezultatą?

– Manau, kad tai nėra sudėties klausimas. Sakyčiau, šita sudėtis irgi buvo pajėgi patekti į kitą etapą. Pasisėmę patirties ir visas detales sudėję į krūvą, padarysime išvadas. Kitų nėra, yra tik šitie vyrai. O rezervas šiai dienai – pakankamai nedidelis. Aišku, laukiame Jono, nes jis yra svarbi figūra ne tik aikštėje, bet ir už jos ribų.


– Aidenas Malašinskas prapliupo įvarčiais antrame dvikovos su slovakais kėlinyje. Ar sutiktumėte, kad iki tol jo lyderystės šiek tiek trūko?

– Aš asmeniškai Aidenui tikrai neturiu jokių priekaištų. Prieš pirmas rungtynes jis pats sakė jaučiantis didelį jaudulį – nepaisant to, jog nuolat rungtyniauja aukščiausio rango Čempionų lygos varžybose. Jis irgi yra žmogus, nesvarbu, kad sukaupęs visokiausios įmanomos patirties. Jo indėlis yra neišmatuojamas, kaip ir kitų lyderių.

Manau, antrame mačo su slovakais kėlinyje jis tiesiog atsistojo į tas vėžes, kurių ieškojo nuo čempionato pradžios. Pamatėme tarsi rankinio seminarą – galima rodyti visiems, kaip reikia žaisti greitą rankinį, koks jame yra įžaidėjo vaidmuo. Labai tikiuosi, kad pirmadienį Aidenas žais taip pat.

– Patirtį kaupia tiek rankininkai, tiek federacija. Ar matote, ką buvo galima padaryti geriau ruošiantis turnyrui, kas atsispindėtų rinktinės rezultate?

– Greitai sunku atsakyti. Manau, jog padarėme viską, kad komandai nieko netrūktų, išpildėme visus pageidavimus, laiko pasiruošimui tikrai buvo. Jei ne pandemija, sakyčiau, kad tikrai reikėtų sužaisti daugiau draugiškų rungtynių. Galbūt tada būtų mažiau jaudulio čempionato starte. Kontroliniai mačai Latvijoje vis dėlto neatstoja visaverčio jėgų patikrinimo su Europos čempionato dalyviais. Labai pravartu iš anksto pajausti pirmenybėse laukiantį ritmą, tempą, atmosferą, kad paskui galėtumei pradėti žaisti maksimaliomis apsukomis nuo pirmos minutės.

Šiaip sutinku, kad jei nėra norimo rezultato, kažką reikia daryti kitaip. Nuslūgus emocijoms LRF vykdomasis komitetas apsvarstys visas nuomones ir žiūrės, ką konkrečiai būtų galima patobulinti. Ir mes turime įgyti patirties, kaip ruoštis čempionatui, kaip išdėlioti jėgas, draugiškas rungtynes, kaip nepasimesti prieš pirmąjį mačą.

– Kiek ilgai galioja dabartinio rinktinės trenerių štabo, vadovaujamo Mindaugo Andriuškos, atstovų sutartys?

– Tos sutartys – labiau žodinės. Po čempionato reikės sėsti ir žiūrėti, kokia situacija. Paprastai po kiekvieno ciklo treneris pateikia ataskaitą, jo darbas yra įvertinamas. Taip darysime ir šįkart. Ateinantį kovą laukia pasaulio čempionato atranka, tad daug laiko apmąstymams neturėsime. Bet kol kas su vertinimais neskubėsiu, dar liko vienerios rungtynės. Esu nepataisomas optimistas – kol šansų yra, tol reikia į juos kabintis.


– Lietuvių varžovai planetos pirmenybių atrankoje paaiškės netrukus. Kaip svarbu apšilus Europos čempionate neatšalti ir iškart pritaikyti įgytą patirtį – dar po 24 metų iš jos turbūt nebebus jokios naudos?

– Manau, kad tai be galo svarbu. Dabar rankinis gavo tiek dėmesio, kiek nebuvo gavęs per visus tuos 24-erius metus. Širdis dainuoja matant fanus tribūnose, matant žiniasklaidos dėmesį – Lietuvos ir net Europos. Nepaprastai svarbu visa tai tęsti. Pavyzdžiui, Latvijos rinktinė pateko į čempionatą, bet paskui visiškai prapuolė atrankose. Labai norisi kitokio scenarijaus. Padarysime viską iš federacijos pusės, kad žaistume pasaulio čempionate. Žaidėjai, kiek tenka su jais bendrauti, yra užsivedę, dega noru, jaučia, kad Košicėje neišnaudojo viso savo potencialo.

Pasaulio čempionatas greičiau nei po metų vyks Švedijoje ir Lenkijoje. Dažnai būna, kad organizatoriai pasidėlioja, kur kokiai šaliai žaisti. Tikiuosi, kad mes rungtyniautume Lenkijoje – sirgalių armija būtų dar dvigubai ar trigubai didesnė. Manau, kad tikrai galėtume pasiekti keletą gražių pergalių, patekti į stipriausių šešioliktuką – planetos pirmenybėse konkurencija visgi mažesnė nei Europoje.

Po pasaulio čempionato seka olimpinė atranka. Aišku, galima sakyti, kad įsisvajojo prezidentas, bet manau, jog reikia kelti aukštus tikslus. Viskas įmanoma, geriausias pavyzdys – Portugalijos rinktinė. Prieš keletą metų Europos čempionato atrankos rungtynėse Klaipėdoje patys išleidome iš rankų pergalę prieš juos, tada atsistatydino treneris Artūras Juškėnas. Nuo to taško atsispyrę portugalai žaidė ir Europos čempionate, ir Tokijo olimpinėse žaidynėse. Tad viskas įmanoma, nereikia bijoti kelti tikslus.

Lietuvos rankinio rinktinės gerbėjai Košicėje (Foto: Edgaras Alšauskas)
Foto: LRF

– Vis dėlto reikia ne tik tikslų, bet ir priemonių jiems pasiekti. Kaip federacija ketina pasirūpinti, kad Lietuva vėl ilgiems metams neliktų rankinio paraštėse?

– Turiu minčių, idėjų. Tik norisi pabaigti čempionatą, pasitarti su kolegomis iš vykdomojo komiteto. Padarysime viską, kas nuo mūsų priklauso. Į aikštę neišbėgsime, įvarčio neįmesime, bet savo darbą stengsimės padaryti maksimaliai gerai.

Vienas pagrindinių tikslų – kuo daugiau vaikų pritraukti į rankinio treniruotes. Tik iš masiškumo atsiranda meistriškumas. Aišku, tai – lėtai nokstantys vaisiai. Bet turime išnaudoti dėmesį, susijusį su šiuo Europos čempionatu.

Antras dalykas yra rėmėjai. Jų atsirado jau prieš čempionatą. Viešumas, matomumas, rezultatai leistų pritraukti daugiau paramos. Lėšų turime tikrai mažai, manau, tai apskritai yra komandinių sporto šakų problema – jos visos, išskyrus galbūt krepšinį ir futbolą, yra nuskriaustos skirstant valstybės finansavimą. Neblogai dirbame su turimais resursais, bet jei jų būtų šiek tiek daugiau, tikrai rastume, kaip tuos pinigus investuoti į populiarinimą, masiškumą, vaikų varžybas.

– Kas dar jums krito į akis viešint Europos čempionate?

– Iš tikrųjų, labiausiai į akis krito mūsų neišnaudotos galimybės. Apmaudu. Kalbant apie kitus dalyvius, Nyderlandų pergalė prieš šeimininkus vengrus irgi įrodo, jog viskas įmanoma. Mes tikrai nesame blogesni už olandus. Susitikęs kolegas iš federacijų, kurios eina panašiu keliu, stengiuosi pasisemti patirties, kurią būtų galima pritaikyti Lietuvoje. Jeigu kažkam atrodo, kad dalyvavimas Europos čempionate yra šventė, jie apsirinka. Iki tikros šventės dar toli, nes ji būna tada, kai užsikabini medalį. Tiesiog reikia labai norėti ir sunkiai dirbti.

Standings provided by SofaScore LiveScore