Ketvirtadienį Senojo žemyno pirmenybes Košicėje atidaro Lietuvos ir Rusijos rankininkų akistata.

Lietuviai į kiaurai košiančių vėjų plakamą antrą pagal dydį Slovakijos miestą antradienį atriedėjo autobusu.

Važiuota per naktį, tad kelioninėmis pagalvėmis apsirūpinę žaidėjai 15 valandų kelią trumpino stengdamiesi sudėti bluostą.

Anot A. Malašinsko, jau sunku ir beprisiminti panašią kelionę. Nors įžaidėjas rungtyniauja Zaporožės „Motor“ klube, maišyti plačią Ukrainą jam tenka rečiau nei Gintaro Savukyno treniruojamos komandos jaunimui – iš Utenos kilęs rankininkas paprastai taupomas EHF Čempionų lygos kovoms.

Į Slovakiją dardėti autobusu nuspręsta, kai dėl koronaviruso grėsmės praėjusią savaitę buvo atšauktos paskutinės kontrolinės rungtynės Islandijoje – pagal pirminį planą, iš ten rinktinė turėjo atskristi tiesiai į Košicę.

A. Malašinsko manymu, susiklosčius tokiai padėčiai pasirinktas bene geriausias įmanomas sprendimas.

„Kelionė nebuvo labai bloga. Autobusas – didelis, federacija tikrai pasistengė dėl žaidėjų. Atvykome komfortiškai. Aišku, 15 valandų kelionė vis tiek nepraeina be pėdsako, bet manau, kad yra buvę ir blogesnių sąlygų. Svarbiausia, kad kaulai nebebraška, atgavome jėgas ir ruošiamės pagrindiniam mačui“, – Delfi sakė rezultatyviausias visų laikų Lietuvos rinktinės žaidėjas (420 įvarčių), neseniai penktą kartą išrinktas geriausiu metų šalies rankininku.

Vos atvykus į Košicę jis su tautiečiais lengvai prasimankštino treniruočių salėje, o trečiadienį bandė apsiprasti ir 8,3 tūkst. vietų turinčiuose „Steel“ ledo rūmuose.


Rankinio aikštės danga čia paklota ant ledo, bet šaltį sulaikanti izoliacija tokia gera, kad A. Malašinskas prisipažino galvojęs, jog ledas buvo ištirpintas.

„Temperatūra salėje – visiškai normali, nuo grindų šaltis nesismelkia, nėra jokio kondensato. Aukščiausias lygis.

Aišku, man asmeniškai yra tekę matyti didesnių arenų, bet ir ši – įspūdinga. Jeigu būtų pilna žiūrovų, jausmas tikrai būtų nerealus. Bet vis tiek manau, kad dalyvavimas šiame čempionate mums bus pati įsimintiniausia patirtis, liksianti visam gyvenimui“, – po arenos erdves žvalgėsi A. Malašinskas.

Iki paskutinės akimirkos delsusi Slovakijos vyriausybė galiausiai leido per Europos čempionatą užpildyti 25 proc. tribūnų.

Įtampą dėl pandemijos galėjo pajusti tiek pirmenybių dalyviai – didžioji dalis repeticijų prieš turnyrą buvo atšaukta, tiek ir akredituoti žurnalistai, kuriems prieš išvyką į Slovakiją teko verstis per galvą dėl kas kelias valandas keičiamų medicininio saugumo protokolo sąlygų.

Dėl koronaviruso nuostolių turi didžioji dalis iš 24 Europos čempionato komandų, įskaitant ir lietuvius, namie palikusius užsikrėtusį Mykolą Lapiniauską.

Nors pirmenybės prasideda, niekas negali pasakyti, kokiomis aplinkybėmis ir kada jos pasibaigs – pavyzdžiui, praėjusį mėnesį Kanadoje vykęs pasaulio jaunimo ledo ritulio čempionatas nutrauktas nesulaukus atkrintamųjų varžybų.

Ar 24-erius metus sugrįžimo tarp žemyno elito laukę rankininkai tarpusavyje pasikalba apie tokį galimą scenarijų?

„Pajuokaujame, kas bus, jei visos kitos komandos užsikrės ir iškris, o mes vieninteliai liksime, – šypsojosi A. Malašinskas. – Bet rimtai apie tai negalvojame – tiesiog laukiame pirmų rungtynių ir tikimės nustebinti varžovus, nes rusai nėra čempionato favoritai – jeigu gerai sužaisime, manau, įmanoma juos pasigauti.“

Mačas su Rusija prasidės 19 val. Lietuvos laiku. F grupėje taip pat žais Norvegija ir Slovakija.

– Praeityje jau esate kelis kartus kovęsis su rusais. Ar šią Rusijos rinktinę galima vadinti silpniausia iš visų sutiktų?Delfi paklausė A. Malašinsko

– Nepasakyčiau. Net atvirkščiai, ji – viena perspektyvesnių. Surinkti ir patyrę, ir gana jauni žaidėjai, o kai kurie pastarųjų jau yra lyderiai. Ši komanda tobulėja, kyla į viršų – prieš porą metų ji dar buvo silpnesnė nei dabar. Gal ir ne paties aukščiausio lygio, bet dabartinė Rusijos rinktinė – tikrai rimta ir solidi.

– Vadinasi, geriausias laikas žaisti su rusais buvo prieš porą metų?

– Jau seniai reikėjo mums žaisti Europos čempionatuose, bet niekad nepavykdavo (juokiasi – Delfi). Kalbant apie rusus, ir anksčiau esame turėję šansų prieš juos laimėti. Šį kartą pasistengsime labiau.

– Ar tikite, kad varžovai grupėje gali rimtai neįvertinti Lietuvos ekipos ir pažiūrėti pro pirštus?

– Gal ir gali, nežinau, kaip jie mus vertina, gal tikrai jau žiūri daugiau į ateitį, kitą etapą. Jų teisė. Mes patys toli tikrai nežiūrime. Jau nuveikėme didelį darbą čia patekę. Dabar tiesiog noriu pajausti tokių turnyrų atmosferą, suprasti, kas čia per dalykas. Stengiuosi pakaifuoti, smagu. Kol kas tiek, o jeigu pasiseks žengti toliau, euforija būtų didžiulė.

– Rusijos treneris Velimiras Petkovičius jus pavadino svarbiausiu lietuvių žaidėju. Esate pasiruošęs sulaukti dvigubo varžovų dėmesio?

– Aš manau, kad jo bus daug. Visiems aišku, kad žaidžiu Čempionų lygoje, todėl galiu imtis daugiau iniciatyvos. Aš irgi suprantu situaciją – reikės nelipti į medį, nedaužyti galva sienos. Ne vienas žaisiu aikštėje, aplinkui bus tikrai gerų rankininkų, galinčių nuspręsti rungtynių baigtį ir ne sykį tai įrodžiusių. Nebūsiu kažkuo išskirtinis – esame ne žvaigždžių komanda, o vienas kumštis, kuris gali trinktelėti tik tuomet, kai visi susitelkę. Jeigu pavyks kažkaip individualiai sužibėti – valio. Jeigu ne, tikiuosi, kiti komandos draugai padės man, o aš – jiems. Rezultatas priklauso nuo mūsų visų.

– Ar auga nerimas artėjant pirmajam švilpukui?

– Šiek tiek. Štai, susipažinome su čempionato arena – jau dairausi, kaip po ją reikės judėti, kaip atrodo tos tribūnos. Prasideda galvoje dėliojimas: kaip, kas, kada. Jauduliuko yra, bet jei jo nebūtų, kam tada čia važiuoti.

– Galima pasakyti, kad bet koks rezultatas jūsų netenkintų?

– Žinoma. Nebūtų pasaulio pabaiga, jei kažkas nepasisektų – suprantame, kad nesame elitinė rinktinė. Nesame nei turnyro, nei savo grupės, nei kažkurių rungtynių favoritai. Bet tikrai atiduosime visas jėgas. Pralaimėsime – išgyvensime ir liūdėsime, gal net paverksime – kaip visada. Toks yra sportas. Dažniausiai silpnesni pralaimi, bet pasitaiko ir priešingų atvejų. Tad ruošiamės laimėti. Bet kokiu atveju, jeigu nutiktų taip, kad man čia – pirmas ir paskutinis čempionatas, bandysiu kuo geriau jį prisiminti.

– Ar taip gali būti?

– Nenoriu tuo tikėti. Bet nereikia žiūrėti taip toli į priekį.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (2)